Apsauginis, išgirdęs naujagimio verksmą, už bausmę sumušė jo motiną. Pastaroji maldavo leisti jai laikyti kūdikį, tačiau jis negailestingai toliau ją talžė.
Drebančiomis rankomis moteris buvo priversta paimti savo vaiką ir veidu žemyn jį panardinti į vandenį – kol verksmas liovėsi, o į vandens paviršių nustojo kilto oro burbulai.
Tai tik vienas iš pavyzdžių, kuriuos išgirdo 11-os mėnesių tyrimą dėl tariamų žmogus teisių pažeidimų Šiaurės Korėjoje vykdžiusi komisija.
Šiaurės Korėjos lyderiai turėtų būti teisiami Tarptautiniame baudžiamajame teisme (TBT) dėl virtinės nusikaltimų žmogiškumui; tarp jų minimas šalies gyventojų naikinimas, marinimas badu ir vertimas vergais, – pirmadienį pareiškė Jungtinių Tautų (JT) komisija.
Kalėjimas iki gyvos galvos
Per viešus posėdžius Seule, Tokijuje, Londone ir Vašingtone buvę Šiaurės Korėjos gyventojai pasakojo apie kankinimus ir kalėjimą. Jie buvo nubausti už serialų žiūrėjimą ar bandymus rasti maisto alkstančiai šeimai.
Už bausmę jis privertė mus valgyti žolę su šaknimis ir žemėmis. Po to Kim Younh Hee apsirgo, viduriavo. Aš negalėjau nieko padaryti. Negalėjau jai rasti vaistų. Kai ji mirė, net akių negalėjau užmerkti. Ji mirė atmerktomis akimis, – prisiminė moteris.
Daugelis iš jų atsidūrė darbo stovyklose, nes norėjo kirsti sieną su Kinija arba jų giminėje atsirado tokių, kurie sukėlė įtarimų režimui. Šiaurės Korėjos darbo stovyklos gyvuoja dvigubai ilgiau nei Stalino sovietiniai gulagai ir dar ilgiau nei nacių koncentracijos stovyklos.
Vienas liudytojas sakė, kad jauni vyrai kaliniai Šiaurės Korėjos darbo stovyklose taip desperatiškai nori valgyti, jog valgo gyvus kirminus ir gyvates, pagautas laukuose – kad tik pajusti, jog kažkas vis dėlto yra skrandyje.
„Kadangi matėme, kaip miršta labai daug žmonių, prie to įpratome. Atsiprašau dėl to, ką pasakysiu, bet taip prie to įpratome, kad galiausiai nieko nebejautėme. Kartais iš bado mirštantys žmonės maldaudavo nors trupučio maisto arba mirdavo žmogus, o mes jį nurengdavome, nes mums reikėdavo drabužių. Atleiskite, bet jie juk jau mirę“, – komisijai sakė vienas liudytojas.
Jee Heon A su komisija pasidalijo prisiminimais apie tai, ką ji išgyveno Šiaurės Korėjos kalėjime. Ten ji susidraugavo su mergina Kim Younh Hee. Jos tapo artimos lyg seserys. Dirbdamos laukuose jos ieškodavo vienos rūšies žolės, kurią valgydavo, nes maisto davinio joms tiesiog nepakakdavo.
„Buvome baigusios darbą ir galvojome paieškoti žolės, kurią žinojome, kad galima valgyti. Tada sargybiniai mus pastebėjo. Vienas iš jų atbėgo prie mūsų, užlipo ant plaštakų, tuomet nusivedė pas save ir liepė klauptis. Už bausmę jis privertė mus valgyti žolę su šaknimis ir žemėmis. Po to Kim Younh Hee apsirgo, viduriavo. Aš negalėjau nieko padaryti. Negalėjau jai rasti vaistų. Kai ji mirė, net akių negalėjau užmerkti. Ji mirė atmerktomis akimis. Verkiau nesustodama“, – prisiminė moteris.
Jos palaikus mergina suvyniojo į plastikinį maišą ir kartu su kitais kaliniais palaidojo ją ant kalėjimo kalvos. Į tą pačią kapo duobę buvo nuleista dar 20 lavonų.
Vėliau sužinojome, kad kapas buvo saugomas seno vyro su šunimis. Pastarieji palaikus ir suėdė. Tas vyras augino penkis šunis. Jie ėdė mirusiųjų kūnų dalis, – pasakojo moteris.
Po savaitės nuėjusi prie kapo moteris jį rado išdraskyta. Palaikų nebebuvo.
„Vėliau sužinojome, kad kapas buvo saugomas seno vyro su šunimis. Pastarieji palaikus ir suėdė. Tas vyras augino penkis šunis. Jie ėdė mirusiųjų kūnų dalis“, – pasakojo ji.
Savo pasakojimą moteris pabaigė taip: „Man gėda čia būti. Žmonės ten miršta, bet aš norėjau bet kokia kaina ištrūkti, todėl jiems negalėjau padėti. Jaučiuosi kalta. Gyvenu kaip kalinė. Į Pietų Korėją atvykau ne tik dėl laisvės, kurios taip norėjau ir siekiau. Gyvensiu čia dėl tų, kuriems nepavyko to paties padaryti. Žmonės miršta be jokios priežasties“.
