Kai danas Danny Larsenas prieš savaitę atvyko į Taklobaną Filipinuose, jis jam paliko labai jaukaus miesto įspūdį: „Labai lokalus, nedaug užsieniečių. Nuėjome į vieną vietą, kur galima kepti kepsnius, su daug staliukų.“
35 metų D.Larsenas buvo neseniai persikraustęs į Filipinus ir nusprendė aplankyti savo merginos gimtąjį miestą, galbūt netgi ten apsigyventi. „Smagiai praleidome vakarą, – sekmadienį prisiminė jis, – o tada prasidėjo pragaras.“
Prabėgus kelioms dienoms po to, kai Leitės saloje esantį miestą nusiaubė taifūnas Haiyan, D.Larsenas pabėgo į Manilą, o padėtį Taklobane jis nusako taip: „Trečiasis pasaulinis karas.“
Jis ir jo mergina aštuonias valandas stovėjo eilėje oro uoste, laukdami vietos kariniame lėktuve, kuris atskraidino pagalbą iš Filipinų sostinės. Pasak D.Larseno, oro uoste tą patį bandė padaryti apie tūkstantis žmonių.
Iš aplink pastatą buvusio asfalto buvo telikusi viena pėda, o visa kita nunešta. Ėjau per dviejų ar trijų metrų storio nuolaužų ir negyvų kūnų sluoksnį.
Nuo audros danas pasislėpė rūsyje nedideliame kaimelyje šalia Taklobano. Labiausiai jį sukrėtė tai, ką jis išvydo išlindęs iš slėptuvės ir grįžęs į miestą.
„Viskas buvo sugriauta, – pasakoja jis, prisimindamas, kaip ėjo du kilometrus iki Taklobano. – Iš aplink pastatą buvusio asfalto buvo telikusi viena pėda, o visa kita nunešta. Ėjau per dviejų ar trijų metrų storio nuolaužų ir negyvų kūnų sluoksnį; kalnų kalnai žuvusių žmonių po griuvėsiais ir šonuose suguldyti tie, kuriuos pavyko ištraukti.“
Jį šokiravo gamtos stichijos jėga: „Kaip galima sulankstyti metalinius vartus, jeigu niekas į juos neatsitrenkia? Kaip gali vėjas sulenkti metalą?“
Taifūnas pareikalavo tūkstančių aukų, sugriovė daugybę namų, o Taklobanas visą sekmadienį buvo atkirstas nuo pasaulio ir elektros šaltinių. Gyventojams trūko maisto, geriamojo vandens ir kitų gyvybiškai reikalingų dalykų.
„Miestas liko be įstatymų – štai kodėl mums teko bėgti, – sako D.Larsenas. – Viskas plėšiama. Nebeliko teisėsaugos, imi ką gali. Niekas nesijaučia saugus, netgi filipiniečiai. O tiek daug jų neteko šeimų.“
„Viešbučiai, viskas, kasos aparatai, netgi „McDonalds“ restoranai – viskas išvogta. Paimta viskas, kas turi bent kiek vertės. Tarsi filme.“
Jis pripažįsta, kad daugeliu atvejų žmones įstatymus laužyti verčia neviltis ir siekis išgyventi.
„Žmonės galvoja: jei nepavogsiu, kuo po dviejų ar trijų savaičių maitinsiu savo vaikus?“ – sako jis.
Žmonės galvoja: jei nepavogsiu, kuo po dviejų ar trijų savaičių maitinsiu savo vaikus?
Mieste beveik nelikus sveikų automobilių – ir juo labiau benzino – D.Larsenui teko pėstute įveikti apie 15 kilometrų iki Taklobano oro uosto. Pakeliui matytus kelius jis vadina „mirties koridoriais“.
„Nebuvo kam jų surinkti, jokių valdžios institucijų, – sako jis, prisimindamas gulinčius žmonių kūnus. – Žmonės juos tiesiog ištempė į gatves, kad nereikėtų laikyti savo namuose.“
„Gatvėse gulėjo žmonės – kūdikiai, vaikai, seneliai – visi nusėti pomirtinių pūslių, – sako jis. – Šimtai. Visur karaliavo mirtis.“
