Izraelio ir viso pasaulio žydai savaitgalį minėjo 5770 metų, skaičiuojamų nuo pasaulio sukūrimo, pradžią. Musulmonai arabai tuo metu džiaugėsi sulaukę ramadano – šventojo pasninko mėnesio – pabaigos. Šia proga izraeliečių ir palestiniečių saugumo pareigūnai, pasak kai kurių pranešimų, demonstravo kone beprecedentį ryžtą bendradarbiauti, kad būtų užtikrintas sklandus maldininkų judėjimas per sieną.
Nepaisant šios džiugios aplinkybės, taikos Artimuosiuose Rytuose perspektyvos netgi didžiausiems optimistams vis dar turėtų kelti aibę niūrių minčių. Regione viešėdamas specialusis B.Obamos pasiuntinys George'as Mitchellas įkalbėjo Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu ir Palestinos savivaldos prezidentą Mahmoudą Abbasą priimti B.Obamos kvietimą Niujorke susitikti su juo Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos išvakarėse ir aptarti tolesnių derybų perspektyvas. Tačiau tai buvo vienintelė G.Mitchello sėkmė – nei viena iš besivaidijančių šalių nėra linkusi nusileisti svarbiausiais klausimais, tokiais kaip žydų naujakurių gyvenviečių plėtros nutraukimas ar platesnės saugumo garantijos Izraeliui. Sunku tikėtis, kad tokioje situacijoje padės nepriekaištingi B.Obamos retoriniai sugebėjimai.
Derybininkai imitatoriai
Izraelio premjeras B.Netanyahu, išdrįsęs viešai pasipriešinti B.Obamos spaudimui kuo skubiau stabdyti neteisėtų gyvenviečių statybas, gimtinėje iki šiol mėgaujasi didžiuliu populiarumu ir tiesiog neturi priežasčių imtis didesnių nuolaidų. Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad paprastiems izraeliečiams patinka premjeras, kuris prireikus moka pasakyti „ne" netgi nepakeičiamam šalies sąjungininkui. Juo labiau kad B.Obamos rankos iš tiesų atrodo patikimai surištos – prireiks kažko gerokai rimtesnio už pavienį nepaklusnumo gestą, kad Izraelis netektų JAV paramos – pagrindinės savo išlikimo sąlygos.
Sulig pastaraisiais JAV prezidento rinkimais Vašingtone pasikeitę politikos vėjai, kuriuos liudija ir sprendimas atšaukti priešraketinio skydo kūrimą Vidurio Rytų Europoje, dar nereiškia, jog galingiausios pasaulio valstybės prezidentas, kad ir ką jis kalbėtų viešumoje, kada nors ryšis moralinius kriterijus iškelti aukščiau nei šalies strateginiai interesai. Kad ir kokie užsispyrę ir nesukalbami kartais būtų Izraelio vadovai, jų draugystė amerikiečiams vis dar yra būtina, siekiant išlaikyti savo įtaką Artimųjų Rytų regione.
Kitas „derybininkas imitatorius", Palestinos savivaldos prezidentas M.Abbasas, jau ne pirmą kartą sėdasi prie vieno stalo su Izraelio atstovais vien tik tam, kad sugrįžtų negavęs jokių konkrečių pažadų. Vargu ar jis turi galimybę daryti didesnių nuolaidų, nes už tai gimtinėje būtų nedelsiant apšauktas išdaviku, o gal netgi netektų valdžios. Šiuo metu M.Abbasas ir jo Palestinos nacionalinio išsivadavimo judėjimas („Fatah") kontroliuoja tik Vakarų Krantą – tiek, kiek jam tai leidžia izraeliečiai, o Gazos ruožas lieka radikalesnio – ir populiaraus – Islamo pasipriešinimo judėjimo („Hamas") rankose.
Be „Hamas“ – nė iš vietos
Apskritai vienas didžiausių trūkumų, kuriuos galima įžvelgti B.Obamos administracijos veiksmuose Palestinos konflikto klausimu, yra atsisakymas atvirai pripažinti, kad taikai Artimuosiuose Rytuose pasiekti neužtenka vien tik susitarimo tarp Izraelio vyriausybės ir Palestinos savivaldos atstovų. Kaip ir jo pirmtakas JAV prezidento poste George'as W.Bushas, B.Obama bent jau kol kas nusiteikęs ignoruoti „Hamas" lyderius, kurie gali pasigirti ne tik pergale per pastaruosius Palestinos savivaldos parlamento rinkimus, bet ir turima realia galia, ką parodė šių metų pradžioje izraeliečių nesėkme pasibaigęs Gazos šturmas.
Tebeegzistuojanti „dviejų Palestinų" problema – viena svarbiausių garantijų, kad taikos derybos eilinį kartą baigsis nesėkme. Netgi tuo atveju, jeigu B.Obamai pavyktų pasiekti stebuklingą persilaužimą, bet koks vienašališkas „Hamas" ar kitos radikalios palestiniečių organizacijos veiksmas galėtų tapti pretekstu Izraeliui nusiplauti rankas ir nepriklausomos Palestinos valstybės klausimą atidėti neribotam laikui.
Kaip yra teisingai pažymėjęs JAV prezidentas, Palestinos savivalda privalo skubiai didinti savo pajėgumus valdyti, kurti naujas ir stiprinti esamas institucijas. Vis dėlto „Fatah" konfliktas su „Hamas" dar ilgai neleis to sėkmingai padaryti. Būtent todėl būtina ieškoti būdų, kaip vėl suvienyti palestiniečių teritorijas, o tam reikalingi ir geros valios gestai iš Vašingtono. Tolesnis „teroristų" etiketės klijavimas „Hamas", renkantis matyti tik jos nešvarius kovos metodus, bet ne visuomenės paramą, vargu ar gali atnešti apčiuopiamų rezultatų. Žinoma, visa tai – jeigu laikysimės prielaidos, kad bent jau B.Obama yra rimtai nusiteikęs siekti taikos Pažadėtoje Žemėje.
