M.Chodorkovskis papasakojo atsitikimą su tyrėju (jis jį vadina Jurijumi Ivanovičiumi), kuris buvo priverstas išeiti iš darbo, nes nenorėjo dalyvauti neteisėtuose veiksmuose ir taikstytis su neteisybe. Tai buvo susiję su vertingo miško kirtimu aukštas pareigas einantiems valdininkams.
„Tyrėjo balse – nuoširdi nuoskauda ir pasipiktinimas. Mane džiugina tai, kad jį, atrodo, jaudina ne rizika likti be premijos. Patirtas pažeminimas, nuoširdus tų vietų gyventojo sielvartas dėl savo krašto gamtos pažeidė šarvus, kurie paprastai saugojo nuo siautėjančios korupcijos“, – rašo M.Chodorkovskis.
Straipsnio autorius sako negalėjęs pasiūlyti pašnekovui „kažkokio netikėto sprendimo“. „Deja, tokių sprendimų neturiu. Arba susitaikyti ir naudotis gėrybėmis, jaučiant, kad esi mėšlas, arba kovoti, suprantant, kad mėšlu būsi apipiltas nuo galvos iki kojų. Tokios yra sistemos gyvenimo taisyklės“, – pažymi autorius.
Tačiau, mano jis, „yra trečia išeitis – Jurijus Ivanovičius ja pasinaudojo ir įteikė pareiškimą išeiti iš darbo“.
„Tik ar tai išeitis? Svarbu kitkas – taip vyksta „neigiama atranka“. Sistemoje pamažu lieka blogiausi: kažkam neužtenka proto suprasti, kažkam neužtenka sąžinės – supratus nors atsisakyti prisidėti. Kvailiai arba niekšai – gera medžiaga valstybės mašinai kurti. Bet juk tai – mūsų valstybė“, – pažymėjo M.Chodorkovskis.
