Prieš trejus metus Rusijos armija susprogdino Kachovkos užtvanką. Nusekus rezervuarui, anksčiau vandens užlieta lyguma virto nendrių, krūmokšnių ir gluosnių tankme.
Dabar ši atšiauri vietovė – Rusijos ir Ukrainos pajėgų fronto linija. Tokia, kur dronai neįstengia prasiskverbti pro aukštą žolę. Tokia, kur kariai medžioja vieni kitus pėsčiomis, žaisdami mirtiną katės ir pelės žaidimą.
Rusijos kariai bando prasiskinti kelią savo pagrindinio tikslo link – Zaporižios miesto, esančio šiaurinėje buvusio rezervuaro pakrantėje. Tuo tarpu ukrainiečiai tyko jų pasaloje.
„Tai tamsi, sudėtinga, dezorientuojanti ir labai pavojinga aplinka“, – sakė operacijų vadas, šaukiniu „Divizija“, pagal protokolą paprašęs neatskleisti jo tapatybės.
Prieš ketverius metus prisijungiau prie „Bractvo“ bataliono, kad praneščiau apie karius, kurie valtimis kerta Dniepro upę, siekdami išžvalgyti ir užpulti Rusijos pozicijas pietiniame krante.
Šią vasarą mane vėl pakvietė iš po žeme įrengtos vadavietės stebėti Ukrainos pajėgų operacijų užžėlusiame buvusio rezervuaro dugne, kur dabar kariai vedė visiškai kitokio pobūdžio mūšį.
„Buvusios užtvankos užlietos lygumoms išdžiūvus, o vasaros augalijai suformavus tankią lapų priedangą, Rusijos kariai bando skverbtis per šią daubą“, – teigė bataliono vadas Oleksijus Serediukas.
Tai – naujausias skyrius ketverius metus trunkančioje atkaklioje kovoje dėl Zaporižios, pramonės centro, kur prieš karą gyveno 750 tūkst. žmonių.
Per vasarą Rusijos pajėgoms pavyko iki miesto centro priartėti per nepilnus 32 kilometrus. Ukrainos gynėjams, kurių priešakyje žygiavo karinės žvalgybos padaliniai, tokie kaip „Bractvo“ batalionas, pastaraisiais mėnesiais pavyko juos atremti ir nublokšti atgal.
„Bractvo“ batalionas į šią teritoriją sugrįžo praėjusią žiemą – kariai pėsčiomis skynėsi kelią pro žmogaus ūgio nendres, žvalgydami buvusios užtvankos dugną ir ieškodami būdų, kaip prasiveržti pro Rusijos linijas.
Gruodį „Bractvo“ žvalgų būrys susidūrė su Rusijos daliniais, įsirengusiais pozicijas ant uolėtos atodangos, kuri kadaise buvo sala, kyšojusi virš tvenkinio. Susirėmimo metu Ukrainos pajėgos nukovė keturis Rusijos karius, o dar du paėmė į nelaisvę.
Pasak O.Serediuko, tokie reidai leidžia ukrainiečiams surinkti vertingos žvalgybinės informacijos apie Maskvos planus.
„Jie bando kontroliuoti visą buvusio rezervuaro teritoriją, – pažymėjo jis. – Pirma, kad galėtų ten veikti. Antra, kad pasiektų kitoje pusėje esantį krantą.“
Šioje teritorijoje kovojantys Ukrainos gynėjai nurodė, kad Rusija į buvusios užtvankos zoną, kurios ilgis siekia apie 96,5 km, o plotis – 24 km, dislokavo šimtus karių.
„Jie ten atsigabeno viską: įrengė stebėjimo postus ir kariuomenės sutelkimo zonas – būtent tai, ką jiems ir reikia padaryti“, – kalbėjo bataliono vadas.
„Mes ieškome jų, o jie ieško mūsų“, – pridūrė O.Serdiukas.
Kovotojas, šaukiniu „Divizija“, Rusijos logistikos operaciją prilygino vadinamajam „Ho Ši Mino keliui“ Vietnamo karo metu, gyvybiškai svarbiai linijai, kuria buvo tiekiami ginklai, atsargos ir kariai džiunglėse pasislėpusiems „Vietkongo“ kovotojams.
Kaip mėgsta pabrėžti „Bractvo“ vyrai, buvusio rezervuaro baseinas yra pėstininkų valdos.
„Nendrėse viskas vyksta kaip senojo pobūdžio kare – kaip pačioje plataus masto invazijos pradžioje, kai įvykdavo tiesioginis susidūrimas, – grįžęs po dvi savaites trukusios operacijos rezervuaro dugne pasakojo būrio vadas, šaukiniu „Apačas“. – Vos įžengi į miško juostą – tavęs nebėra.“
Dronai daugeliu atžvilgių pakeitė mūšio lauką Ukrainoje ir leido nemažą dalį kovų vesti nuotoliniu būdu iš slėptuvių. Tačiau, kaip teigė Ukrainos karo vadai ir kariai, virš tankiai užžėlusio buvusios užtvankos dugno jų nauda pasirodė labai ribota.
„Būdavo atvejų, kai tris dienas ieškodavome vieno iš savo kovotojų, jau nekalbant apie priešo karius“, – pažymėjo O.Serediukas.
Tačiau batalionas pasitelkia dronus pagalbiniam vaidmeniui – tiekimui užtikrinti, o kartais, siekiant įvilioti rusų karius į pasalą, ir numesti sprogmenims.
Sunkumai, su kuriais ukrainiečiai susiduria šioje teritorijoje sekdami net ir savo pačių karius, tapo akivaizdūs vieną rytą, kai padalinys susiruošė išžygiuoti iš užtvankos teritorijos, kad į bazę pargabentų rusų belaisvį. Vadavietėje sėdintis operacijų vadas paprašė padalinio karių išeiti iš miško zonos, kad dronų pilotas galėtų stebėti, kaip jie juda.
Išniro keturios figūros, viena iš jų pamojavo. Tada jie vėl dingo tarp medžių. Vienintelis jų judėjimą išdavęs požymis buvo švelnus medžių viršūnių siūbavimas.
Per kelias kitas valandas grupė trumpam pasirodydavo tik tada, kai kirsdavo smėlio ir krūmokšnių ruožą arba skindavosi kelią per juosmenį siekiančią žolę.
Ukrainiečių padalinys dukart susidūrė su Rusijos kariais ir įsivėlė į susišaudymus, jiems sugrįžus pasakojo būrio vadas „Apačas“.
Kai pirmą kartą jie sutiko Rusijos karius, šie sėdėjo krūmuose ir rūkė. Vienam iš jų ėmus siekti ginklo, priekyje ėjęs Ukrainos gynėjas atidengė ugnį ir jį nukovė. Antrasis rusas ištraukė granatos žiedą, tačiau po kelių įtampos pilnų akimirkų ukrainiečiams pavyko jį įtikinti įkišti žiedą atgal.
Tą rusą Ukrainos kariai paėmė į nelaisvę ir tris dienas kartu su juo žygiavo iki savo bazės džiunglėmis virtusio rezervuaro dugnu.
Antrą kartą sutikti Rusijos kariai atrodė kaip tarp medžių žaidžiantys šešėliai. Prie „Apačo“ kūno pritvirtinta kamera užfiksavo, kaip jis pradėjo šaudyti, o tuomet staiga pasilenkė, pro jaunus medelius pradėjus švilpti kulkoms.
Jis šliaužė atgal, kartu tempdamas belaisvį.
„Ėmėme trauktis, nes priešininkas buvo pernelyg arti, – kalbėjo „Apačas“. – Tai buvo labai pavojinga.“
Vėliau jie rado vieną negyvą rusų kareivį, o antrasis šaulys jau buvo pabėgęs. Po dviejų dienų vis dar įsitempęs būrys kartu su belaisviu grįžo į bazę.
Didelė dalis rusų karių, pasak „Apačo“, stengiasi niekaip neišsiskirti.
„Jų užduotis – sėdėti, klausytis ir perduoti informaciją, – kalbėjo jis. – Neatrodo, kad jie būtų motyvuoti šaudyti ar kovoti.“
Kaip nurodė „Bractvo“ bataliono dronų operacijų vadas, šaukiniu „Stoikas“, per atakas, kuriomis buvo siekiama susigrąžinti Primorskės kaimo ir kitų gyvenviečių į pietus nuo Zaporižios kontrolę, žuvo nesuskaičiuojama daugybė Rusijos karių. Jų kūnai taip ir liko gulėti žemėje.
Ukrainai pavyko pažaboti Rusijos pavasario ir vasaros puolimus. Tačiau, sklandant gandams, kad Maskva gali paskelbti naują mobilizacijos bangą ir pašaukti iki kelių šimtų tūkstančių naujokų, Kyjivas jau rengiasi naujiems puolimams.
O.Serediukas ir jo planavimo vadas, šaukiniu „Čiornyj“, yra daugelio mūšių visoje Ukrainoje veteranai. Bataliono vadas pripažino, kad pastaraisiais mėnesiais susidūrė su keletu labai įgudusių Rusijos kovotojų.
Tačiau „Čiornyj" pažymėjo, kad Rusijos armijos karių pasirengimas suprastėjo, o dauguma šiuo metu dislokuotųjų yra nepatyrę, neseniai prie ginkluotųjų pajėgų prisijungę naujokai.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad nuo šio pavasario Rusijos kariai pasiduoda kur kas dažniau nei anksčiau. Jo surinkta žvalgybinė informacija parodė, kad jie yra kur kas mažiau užgrūdinti kovų.
Be to, tarp rusų vis dažniau sklando gandai, kad Ukrainoje belaisviai nėra kankinami ar žudomi, kaip kad juos bando įtikinti Maskva.
„Daug žmonių grįžta iš nelaisvės ir pasakoja, kaip iš tikrųjų atrodo ta nelaisvė ir kokia yra tikroji padėtis“, – kalbėjo jis.
Panašu, kad buvusios Kachovkos užtvankos dugne kovojančius karius pasiduoti skatina ir didžiulė baimė, kad jie bus sumedžioti nendrėse. Dalis čia dislokuotų Rusijos karių net patyrė panikos priepuolius dėl nuolat dingstančių bendražygių, sakė karys, šaukiniu „Čiornyj“.
O. Serediukas aplankė du bataliono laikomus Rusijos belaisvius, norėdamas perduoti žinią, kurią, kaip pats sakė, tikėjosi, kad jie persakys kitiems, kai galiausiai bus paleisti.
Vadas jiems paaiškino, kad „Bractvo“ yra stačiatikių krikščionių batalionas, gerbiantis belaisvius, ir pabrėžė, jog jis nepatiria malonumo, matydamas, kad tokia masė Rusijos karių miršta mūšio lauke.
„Tiek vyrų siunčiami į mūšį, ir jie miršta, miršta, miršta, – kalbejo jis vienam iš belaisvių. – Mano klausimas yra: dėl ko?“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company






