„Tokio precedento tiesiog nėra“: Trumpas perėjo į tamsiąją istorijos pusę

Per pastarąsias savaites prezidento Donaldo Trumpo pademonstruotos intensyvios pastangos reabilituoti Rusiją ir grąžinti jos vadovą Vladimirą Putiną į diplomatinę bendruomenę stebina tuo, kaip žaibiškai viskas vyksta.

Ne mažiau stebina ir tai, kad V.Zelenskis tapo pagrindine kliūtimi sudaryti taiką, D.Trumpui toliau įžūliai neigiant, jog tai Rusija tęsia karą, kurį jis tvirtina siekiantis užbaigti.

Doug Mills/ „The New York Times“/Donaldas Trumpas, Vladimiras Putinas

„Rusija, atvirai kalbant, Ukrainos atžvilgiu elgiasi gerai, – pirmadienį kalbėdamasis su žurnalistais pareiškė D.Trumpas, nė žodžiu nepaminėdamas raketų ir reaktyvinių dronų, kuriais atakuojami daugiabučiai Kyjive ir išlikusi Ukrainos elektros infrastruktūra. – Jie nieko ypatingo nedaro“.

Jis kalbėjo priešingai: „Mes daug ką davėme Ukrainai. O jie mums nieko nedavė. Atminkite tai.“

Šį teiginį prezidentas pakartojo dar kartą, tarsi norėdamas jį pabrėžti. Vakarą prieš tai socialiniuose tinkluose D.Trumpas rašė, kad V.Zelenskis „nenori užbaigti šio karo ir, tikriausiai, niekada to nenorėjo“, nes karas esą jam užtikrina pinigų ir ginklų srautą iš Europos. Tačiau vėlgi jis net neužsiminė, kad Ukraina yra priversta kovoti už savo suverenitetą ir netgi išlikimą kare, kurio ji pati nepradėjo.

D.Trumpo panieka V.Zelenskiui jokia naujiena. Nėra naujas ir jo polinkis teisinti V.Putiną, kuriam jis ne kartą yra išreiškęs pagarbą ir net susižavėjimą.

Tačiau skirtumas toks, kad dabar D.Trumpas kur kas ryžtingiau nei anksčiau siekia priversti Ukrainos prezidentą sudaryti susitarimą. Jo argumentai paprasti.

Tierney L. Cross/ „The New York Times“/Volodymyras Zelenskis, Donaldas Trumpas

Neva V.Zelenskiui neapsimoka atkakliai laikytis įsitvėrus okupuotų rytinių šalies provincijų. Jo įsitikinimu, jei Ukraina neprieštarautų susitarimui, kuris galimai būtų sudarytas pagal Rusijos sąlygas, Kyjivas iš to dar galėtų užsidirbti pinigų.

Tokią JAV žinutę antradienį Norvegijos sostinėje turėtų išgirsti V.Zelenskis, susitikęs su specialiuoju D.Trumpo pasiuntiniu Steve'u Witkoffu. Kaip savo pranešime nurodė Norvegijos vyriausybė, JAV prezidento žentas Jaredas Kushneris susitikime dalyvaus nuotoliniu būdu.

Tame pačiame pranešime teigiama, kad prie derybų prisijungs Norvegijos ministras pirmininkas Jonas Gahras Store'as ir Suomijos prezidentas Alexanderas Stubbas.

Daugiau apie įvykusias derybas Osle skaitykite čia.

Kitą dieną S.Witkoffas ir J.Kushneris išskris į Sankt Peterburgą, kur susitiks su Kremliaus šeimininku V.Putinu jo gimtajame mieste. Spėjama, kad ten D.Trumpo pasiuntiniai žengs dar vieną žingsnį, siekdami pademonstruoti susitarimų su V.Putinu naudą, ir užtikrins ilgą laiką kalinto amerikiečio paleidimą.

IMAGO/ „Scanpix“/Kirilas Dmitrijevas, Jaredas Kushneris, Steve'as Witkoffas

Pirmadienį D.Trumpas vėl užsiminė apie įkaitų išlaisvinimo perspektyvas, tačiau nepasakė, apie ką konkrečiai kalba. Vienintelis amerikietis, kurį Valstybės departamentas klasifikuoja kaip „neteisėtai sulaikytą“ Rusijoje, yra Stephenas Hubbardas. Rusija jį apkaltino kovojus kaip samdinį Ukrainos pusėje, kai jis buvo sulaikytas 2022 m. Dabar S.Hubbardui yra 75 metai. Jam buvo skirta daugiau kaip 6 metų įkalinimo bausmė.

Jei bus užtikrintas šio amerikiečio išlaisvinimas, tai daug ką išduos apie V.Putino strategiją. Pagyvenusio amerikiečio įkaito paleidimas Rusijai nieko nekainuoja ir neduoda jokios naudos Ukrainai. Tačiau pačiame JAV vidurio kadencijos rinkimų įkarštyje tai leidžia D.Trumpui įrodyti, kad jis vykdo „America First“ (liet. „Pirmiausia Amerika“) užsienio politiką, kurią vainikuoja širdį virpinantys išlaisvinto kalinio susitikimo su šeima vaizdai.

Tačiau V.Putinas ir D.Trumpas turi platesnį tikslą – normalizuoti santykius, kurie pradėjo byrėti daugiau nei prieš dešimtmetį, kai Kremliaus vadovas užgrobė Krymą ir pasiuntė Rusijos karius į Rytų Ukrainą.

Europa ir Jungtinės Valstijos atsakė sankcijomis. Tačiau vos po metų tuometinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel su V.Putinu pasirašė susitarimą dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ statybos, vadindama Kremliaus šeimininką „patikimu tiekėju“.

Šios idėjos esmė buvo integruoti Rusiją į Vakarus, tikintis taip pažaboti V.Putino teritorinį apetitą. Pastangos žlugo – po septynerių metų Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą.

Šiandien ši istorija ir už jos slypinti logika kartojasi. Tačiau šįkart būtent D.Trumpas prisiima vaidmenį, kurį kažkada atliko A.Merkel.

Angela Merkel / IMAGO/Christoph Hardt / IMAGO/Panama Pictures

Amerikos prezidento ambicijos akivaizdžiai didesnės. Jau kalbama apie trišalį susitikimą Kinijoje, kuriame dalyvautų D.Trumpas, V.Putinas ir Kinijos vadovas Xi Jinpingas. Manoma, kad jis galėtų įvykti kitą mėnesį numatyto Ramiojo vandenyno regiono šalių viršūnių susitikimo metu.

Pirmadienį JAV lyderis pareiškė, kad susitikimo tikslas – aptarti tris didžiausius branduolinius arsenalus pasaulyje ir „denuklearizaciją“ (Greičiausiai jis turėjo omenyje ginklų kontrolę, nes nė viena iš šių trijų valstybių net neatrodo bent kiek suinteresuota savo branduolinių atsargų likvidavimu – NYT).

Būtent tai V.Putinas ir turi omenyje: išplėsti diskusijas su Jungtinėmis Valstijomis į kitas temas, nesusijusias su Ukraina, kad šis ilgai trunkantis konfliktas atrodytų tik kaip viena iš daugelio spręstinų problemų. O jei šis trišalis susitikimas įvyktų, trijų didžiausių branduolinių valstybių vadovų, besišnekučiuojančių tarpusavyje, vaizdas tikriausiai sudarytų įspūdį, kad jie dalijasi pasaulį į įtakos zonas – panašiai kaip Josifas Stalinas, Winstonas Churchillis ir Franklinas D.Rooseveltas darė Jaltoje.

Po mėnesio šie trys lyderiai vėl turėtų susitikti G20 viršūnių susitikime, vyksiančiame D.Trumpo kurorte „Doral“ Floridoje. Jame dalyvauti JAV prezidentas Kremliaus šeimininką pakvietė prieš kelis mėnesius – tai buvo pirmasis ženklas, kad V.Putinas vėl priimamas į tarptautinę bendruomenę.

„Shutterstock“ nuotr./Vladimiras Putinas

Tačiau, norėdamas tai pasiekti, D.Trumpas turėjo atsitraukti nuo visų kalbų apie pagalbą Ukrainai, gindamas besiformuojančią ir vis dar korupcijos kamuojamą demokratiją. Nors D.Trumpas tvirtina, kad bet koks karo sprendimas būtų susijęs su saugumo garantijomis, kurios neleistų Rusijai vėl įsiveržti, Ukrainos pareigūnai pripažino jau abejojantys, ar Jungtinės Valstijos tikrai ateitų jiems į pagalbą, bent jau kol D.Trumpas eis prezidento pareigas.

„Priežastis, kodėl sunku rasti precedentą, kai Amerika tokiame konflikte pereina į kitą pusę, yra ta, kad tokio precedento tiesiog nėra“, – pareiškė Richardas Haassas, ilgametis diplomatas, tarnavęs tiek respublikonų, tiek demokratų administracijose nuo Šaltojo karo pabaigos iki invazijos į Iraką prieš 23 metus.

„Precedento neturintis dalykas čia yra sprendimas pakeisti kursą ir nubausti invazijos auką – Ukrainą, kartu apdovanojant agresorių“, – pabrėžė jis.

Iš tiesų, kaip užsiminė R.Haassas, naujausioje istorijoje jokios atitinkamos analogijos nėra.

Taip, 1972 m. prezidentas Richardas Nixonas sukrėtė sąjungininkus savo atvirumo politika Kinijos atžvilgiu, o tai po kelerių metų, prezidento Jimmy Carterio kadencijos metu, lėmė Kinijos Liaudies Respublikos diplomatinį pripažinimą ir oficialių diplomatinių santykių su Taivanu nutraukimą.

Tačiau tuo metu, kai R.Nixonas ryžosi šiam žingsniui, nevyko aktyvūs karo veiksmai. Be to, Vašingtonas prisiėmė plačius įsipareigojimus apsaugoti Taivaną – tai strategija, kuri iki šiol, beveik pusę amžiaus, pasiteisino.

Jungtinės Valstijos pasitraukė iš Vietnamo, tačiau, nepaisant didelių nesutarimų su Pietų Vietnamu, jos atvirai nepalaikė Šiaurės pusės.

AFP/ „Scanpix“/Donaldas Trumpas

Be to, D.Trumpas per savo pirmąją kadenciją, o vėliau ir prezidentas Joe Bidenas suderėjo ir įgyvendino susitarimą su Talibanu, kuris greitai lėmė Afganistano perėmimą – vėlgi, tai buvo pasitraukimas, pasibaigęs vyriausybės, kurią JAV bandė remti, žlugimu. Tačiau jokie verslo sandoriai su Talibano vadovybe nebuvo mezgami.

D.Trumpo patarėjai primygtinai tvirtina, kad karas tarp Rusijos ir Ukrainos dabar pasiekė tašką, kurį jie vadina „lūžio tašku“. Jie tikina, kad kitas žingsnis priklauso V.Zelenskiui, sakydami, jog jis turi įrodyti Amerikos prezidentui savo pasiryžimą derėtis su rusais, net jei tai reikštų suverenios teritorijos atsisakymą.

Tai yra tas žingsnis, kurio Ukrainos lyderis, kadaise kreipdamasis į Kongresą, pažadėjo niekada nežengti. Mainais jis sulaukė salės ovacijų ir pažadų, kad JAV parama niekada nenutrūks.

Sekmadienį, pasirodęs „NBC News“ laidoje „Meet the Press“, V.Zelenskis pripažino, kad atmosfera pasikeitė. Paklaustas, ar jo šalis galėtų išgyventi be JAV karinės paramos ir žvalgybinės informacijos, Ukrainos vadovas atsakė: „Žinoma, visose sudėtingose situacijose yra šansas. Tačiau mūsų šansas bus menkas – menkas šansas išgyventi be Jungtinių Valstijų paramos“.

Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.