Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 28, 09:01

Tomas Daugirdas: Kas rūpi Rusijai

Vasario 24 d. Rusijos agresijos sukeltas karas Ukrainoje į šalį nustūmė visas kitas temas. Iki tol buvę nesutarimai – kas ir kelis kartus pasiskiepijo, ar įvesti Galimybių pasą reiškė pažeisti pagrindines teises ir laisves, ar vaikai turėtų būti skiepijami, ar partnerystės įstatymas sugriaus Lietuvos šeimas ir pan. – kuriam laikui tapo visiškai nereikšmingi. Karas peržengė bet kokio racionalaus nuspėjimo ribas.
Vladimiras Putinas
Vladimiras Putinas / „Scanpix“/AP nuotr.

Pats įvykis šokiravo ne mažiau nei vaizdai, kurie mus pasiekia iš karo zonos. Tačiau blogis, kad ir koks radikalus būtų, siekia būdų save paaiškinti ir pasiteisinti. Jis pasirodo kaip kylantis iš žmonių susirūpinimo ir reaguojantis į negeroves. Be to, jis remiasi dešimtmečiais susiformavusiu žmonių ar tautų supratimu apie tai, kas jie yra. Tai atsispindi ir dabartinės Rusijos propagandoje.

Karas verčia įsižiūrėti į tai, kas rūpi Rusijai. To jau nebuvome darę bent nuo įstojimo į NATO ir ES. Džiaugėmės, kad galim gyventi taip, jog žinodami apie Rusijos nuolat keliamą grėsmę nesirūpintume, kuo ji ją grindžia ir argumentuoja. Į tai žiūrėdavome panašiai kaip Šaltojo karo metų vakariečiai žiūrėjo į Sovietų Sąjungos propagandą – kaip į tikrovę pridengiančius melus. Tačiau tai yra ir melai, kurie taiko į vieną ar kitą juos skaitančiojo ar klausančiojo sąmonės kertę.

Nesame tokie naivūs, kad galvotume, jog Rusijos gyventojai tiki oficialios informacijos apie tikrovę teisingumu. Patys gyvenome sovietinės propagandos lauke ir žinome, kad žmonės linkę prisitaikyti prie skleidžiamos informacijos, jei neturi kokio savo intereso ją draugų rate ar viešai kvestionuoti. Galim nuspėti, kad rusiškasis homo (post)sovieticus jaučiasi negalįs pakeisti esamos politinės sistemos, yra ja nusivylęs, tad išgyvena bejėgiškumą. Prie to prisideda ir griežtos sankcijos, persekiojimai už alternatyvių versijų apie vykstantį karą skleidimą. Kokia prasmė viešai dėstyti neo­ficialias žinias apie karą, jei tai nieko nepakeis, o tau – pakenks. Turbūt yra nemažai taip galvojančiųjų. Domėjimasis alternatyviais žinių šaltiniais bejėgiškumą išgyvenančiam žmogui tegali kelti dar didesnę neviltį.

Imamasi Ezopo kalbos, kitokių žaidimų užuominomis, kurias gali suprasti tik tie, kurie mato prasmės naudotis alternatyviais informacijos šaltiniais ir turi tam tikrą išsilavinimą. Pavyzdžiui, vieno oficialiai leidžiamų naujienų portalų fontanka.ru antraštės atitinka straipsnių turinį, tačiau drauge, galima spėti, sudėliotos taip, kad siųstų tam tikrą žinią apie tikrovę: „Kur nueiti kovo 5–8 dienomis: paroda apie emocijas, Užgavėnės, „Kasablanka“ ir Arendt pranašystės“. Užšifravimas, jei toks yra, ir dešifravimas, jei jis turi pagrindo, abiem pusėms gali atlikti tam tikrą terapiją išgyvenamo bejėgiškumo sąlygomis, net skatinti manyti egzistuojant neviešą savipratos bendruomenę. Tačiau tai viešo žinojimo apie tai, kas vyksta Ukrainoje, nekeičia ir nesuteikia jokio pagrindo permainoms pačioje Rusijoje. Ezopinės praktikos Rusijoje turi dešimtmetes, jei ne šimtametes tradicijas ir gali tęstis dar ne vieną šimtmetį.

Šią pamoką Rusija išmoko ir kol kas perspektyvų, kad elitų nesutarimai dėl požiūrio į šalies raidą taptų viešais, nėra.

Nėra sunku suprasti, kodėl Rusijoje žmonės milijonais neina į gatves, net jei norėtume, kad būtų kitaip. Sovietų Sąjungoje rusai į gatves ėmė eiti devintame dešimtmetyje, kai Michailo Gorbačiovo reformos suskaldė elitus ir atvėrė kelią nesutarimams reikštis viešai. Šią pamoką Rusija išmoko ir kol kas perspektyvų, kad elitų nesutarimai dėl požiūrio į šalies raidą taptų viešais, nėra.

Kiek sunkiau suprasti pradėto karo Ukrainoje propagandinę logiką. Jį, net ir vadinamą kitu vardu, vis tiek reikia paaiškinti gyventojams, įrašyti į tam tikrą pasakojimą apie rusų tautą, jos istoriją ir dabartį. Dar prieš paskelbdamas karą Ukrainai Putinas vasario 21 d. išdėstė tokio pasakojimo apie rusų ir ukrainiečių santykius versiją. Pagrindinis jo motyvas – tai viena liaudis, kurią skaldo dabartinės Ukrainos politinio elito ambicijos.

Jis išsamiai aptarė istorines klaidas, padarytas sovietinių lyderių, pradedant nuo Lenino. Jis kritikavo administracinį federacinį SSRS principą, skatinusį stiprėti nacionalinius (ir nacionalistiškai nusiteikusius) elitus, kurių ambicijos galiausiai sugriovusios Sovietų Sąjungą. Tai „nacionalistinių ambicijų bacila“, kurios sovietiniai lyderiai neišnaikinę dėl istorinių aplinkybių ir valios silpnumo. Putinas pateikė ir gana įprastą klasinę nacionalizmo sampratą: elitai esą susipriešinę nacionaliniu pagrindu, bet tautų liaudis yra broliška, draugiška ir vieninga. Juolab kad šios skirtingos tautos yra „istorinės Rusijos gyventojai“.

Kalbėdamas apie dabartinius laikus jis nurodė: „Ukrainos vadovybė nuo pradžių, noriu pabrėžti, nuo pirmų žingsnių savo valstybingumą pradėjo statyti neigdama viską, kas mus vienija“. Ji stengusis iškreipti milijonų Ukrainoje gyvenančių žmonių, ištisų kartų istorinę savimonę ir atmintį. O tikslai – savanaudiški, krautis turtus Ukrainos liaudies sąskaita.

Putino kalba rodė, kad jis labai rimtai nusiteikęs sunaikinti dar Lenino paliktą nacionalizmo bacilą, kuriai laisvai sklisti leido neminimas Gorbačiovas, o vėliau perėmė ir naujieji Ukrainos elitai. Paprastai kalbant tai reiškia, kad jis pasirengęs nušluoti nacionalistinius elitus ir grąžinti istorinei Rusijos liaudžiai buvusią vienybę.

Specialioji operacija, kaip po trijų dienų paskelbė Putinas, turėjo ginti tik Luhansko ir Donecko žmones. Tačiau jos labai platus užmojis rodo, kad ji veikiausiai ir turėjo įgyvendinti tikrą žadėtąją Ukrainos dekomunizaciją, naikinant nacionalizmą ir juo persmelktus Ukrainos elitus.

Panašūs įvykusio suskaldymo ir būtinos vienybės motyvai, papildžius dar kitais, ryškūs ir Rusijos mokiniams kovo 3 d. transliuotoje Švietimo ministerijos parengtoje pamokoje „Taikos gynėjai“. Mergaitė Sofija klausinėja dviejų suaugusių dėdžių, kas ir kodėl vyksta Ukrainoje. Pamokoje esama nuspėjamų žinių, papildytų emocingais vaizdais ir pasakojimais. Pavyzdžiui, kad speciali operacija skirta apginti Luhansko ir Donecko respublikų gyventojus, jų gyvybes. Pirmiausia – vaikų. Tad tai iš principo humanistinė akcija: „Mes niekada nesiliovėme bandę gelbėti tuos žmones“. Operacija Ukrainoje skelbiama kaip skirta užbaigti karui Luhansko ir Donecko pasienyje, ir tada Ukraina būtų „priversta sudaryti taiką“. Taip pat pamokoje sakoma, kad vaizdai iš sugriautos Ukrainos socialiniuose tink­luose esančios melagienos, o į gyvenamąjį namą Kyjive pataikė pačių ukrainiečių raketa. Rusai į tą namą negalėję šauti, nes esąs ministro įsakymas atakuoti tik karinius objektus.

Daug įdomesnis yra pasakojimas apie rusų istoriją. Pamoka prasideda trumpu intarpu apie tolimą praeitį: „mes kalbėjome viena kalba, mūsų viena istorija ir papročiai“, „slavų gentys vadinosi rusų tautomis iki praėjusio amžiaus vidurio“, „mes švenčiam tas pačias šventes ir skaitom vaikams tas pačias pasakas“, „mes visada buvom nariai vienos šeimos, turinčios šimtametę istoriją“. Vėliau kalbama, kad priešai nori susilpninti Rusiją, stengiasi ją suskaldyti viduje („Kaip galima laimėti mūšį prieš branduolinę valstybę? – Tiesioginiame mūšyje – niekaip“). Tada, veikiant išorinėms blogio jėgoms, prasidėjęs Ukrainos susipriešinimas: „karo laikų nusikaltėliai skelbiami didvyriais“, kai kur draudžiama kalbėti rusiškai, naikinamos rusiškos mokyklos. Pati Ukraina, finansuojama Vakarų, pradėjusi karą prieš Luhansko ir Donecko žmones.

Pamokos žinia nėra propagandiškai nuosekli ir logiška. Lieka neaišku, kodėl ukrainiečiai turėtų raketomis apšaudyti savo gyvenamuosius namus Kyjive, kai operacija vykstanti Luhansko ir Donecko teritorijose. Visais kylančiais klausimais vaikai raginami kliautis oficialiais informacijos šaltiniais. Tačiau žinios branduolys yra tas pats, kaip ir Putino kalboje. Ukrainiečiai pristatomi kaip rusų tautos dalis, kurią blogio jėgoms pavyko supriešinti, įvykus „valstybės perversmui“.

Dabartinė Rusija nemąsto tautomis, kaip kad Leninas ir juo labiau Stalinas.

Dabartinė Rusija nemąsto tautomis, kaip kad Leninas ir juo labiau Stalinas. Stalinas puikiai suvokė, kokia griaunanti gali būti nacionalizmo jėga. Rusija nemąsto ir suverenių politinių valstybių kategorijomis, kaip kad sovietiniai lyderiai. Pokariu Lietuvoje pasirodė gausybė propagandinių tekstų, įrodinėjančių, kad sovietų Lietuva yra suverenesnė ir nepriklausomesnė nei buržuazinė. Leonidas Brežnevas po kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 1968 m. mėgino visaip išsukti ir apsukti suvereniteto idėją, kad pagrįstų, jog toks žingsnis nepaneigia ir valstybės suvereniteto.

Tiesa, Putinas savo kalboje beveik pagal sovietinį ideologinį vadovėlį užsimena apie „tikrą suverenitetą“, kurį Ukrainos elitai atėmę iš liaudies, tačiau į sudėtingesnius viražus nesileidžia. Kai Ukraina matoma kaip teritorija, kurioje gyvena su Rusija susijusi liaudis, karą joje skelbti būtų nelogiška, nes tai reikštų skelbti karą pačiam sau. Putino kalba rodo, kad jis mąsto pirmiausia vienybės ir silpnumo (ar stiprumo) kategorijomis.

Kokia Rusijos gyventojų ir elito dalis mąsto taip pat? Manytina, nemaža, nes daug smagiau jaustis stipriam ir vieningam nei silpnam ir skilusiam. Pasakojimais apie ginamą tautos didybę, stiprybę ir vienybę galima pridengti daug realaus kasdienio blogio ir nusikaltimų. Kaip minėtoje pamokoje sakė mergaitė Sofija, nepritinka nuogąstauti dėl sankcijų, kai ginamos gyvybės.

Karas Ukrainoje parodė, kad blogis ir jo radikalios apraiškos yra sunkiai nuspėjamos. Blogis gali įgauti tokius pavidalus, kurių mąstymas ir protas nenori pripažinti tol, kol jie nepasireiškia. Galime įvertinti, ką reiškia laisvė. Ir kad laisvė yra gėris. Net jei burnojame prieš mūsų valstybės vieną ar kitą negerovę, pergyvename dėl grėsmių jai, nenorėtume gyventi dabartinėje Rusijoje, kad ir kokią stiprybę ji deklaruotų. Net jei pešamės dėl įvairiausių vertybinių ir nevertybinių nuostatų, jaučiamės dėl to pavargę, vienybė, kuri rūpi Rusijai, tegali kelti siaubą. Net jei viešumoje reiškiamės emocingai, reikiama ir nereikiama proga kritikuojame valdžią ir biurokratus (mūsų elitą) ir norėtume geresnio supratimo, Rusijos žmonių bejėgiškumas elito veiksmų akivaizdoje sukrečia. Laisvės vertė kol kas yra viena iš pirmųjų šio karo pamokų mums.

Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 2.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min