1966-aisiais dešimtmetė Sandra beveik tapo dar viena rasių kovos auka, tačiau keisčiausia, kad abu mergaitės biologiniai tėvai buvo ne tik baltieji, bet ir aktyvūs nacionalistų partijos nariai. Tačiau, visų nuostabai ir siaubui, kažkokio genų derinio, galbūt paveldėto iš protėvių, dėka mergaitė gimė tamsiaodė ir juodais garbanotais plaukais.
Patyčios ir apkalbos
Tačiau tuo metu, kai Sandra mokėsi mokykloje tokio dalyko kaip DNR testai dar nebuvo, todėl niekas negalėjo įrodyti, jog ji yra tikra savo tėvų duktė, o ir apie tokią galimybę, kad genai ne vieną dešimtmetį tūnoję tyliai, apsireikš būtent Sandros kūne.
Niekas tuomet neabejojo – Sandros motina buvo užmezgusi romaną su juodaodžiu, o jo rezultatas – juodaodė duktė. Ketverius metus mokyklos mokytojai ir kitų mokinių tėvai kovojo už tai, kad mergaitė būtų pašalinta iš mokyklos dėl savo maišytos rasės. Galiausiai jiems pavyko.
Šiandien, praėjus keturiems dešimtmečiams tik pati Sandra mena šią istoriją, nors jos vardas yra vienas iš žinomiausių visoje respublikoje iki šiol. Mergaitės tėvai net aukščiausiame teisme bandė įrodyti, jog ji yra jų biologinė duktė, tačiau odos spalva šalyje, kurioje net kalbėtis su juodaodžiu tais metais buvo draudžiama, sugriovė moters gyvenimą.
Įrodė baltumą
53-ejų moteris prisimena, kad nuo pat vaikystės tėvai ją tikino, jog ji esanti baltaodė. Tėvai saugojo mergaitę nuo saulės, kad jos oda netaptų dar tamsesnė, o kaimo bendruomenėje, kur gyveno šeima, niekas nekreipė dėmesio į tamsesnę mergaitės odą, kol ši nepradėjo lankyti mokyklos.
Prasidėjo apkalbos ir patyčios tiek Sandros, tiek ir visos jos šeimos atžvilgiu, o netrukus mokyklos direktorius parašė laišką švietimo įstaigų vadovybei, kur tikino esąs įsitikinęs, kad mergaitė yra maišyto kraujo.
Tačiau, spėdami, kad jų giminė turi juodaodžių protėvių, mergaitės tėvai to įrodyti niekaip negalėjo. Jaunesnysis Sandros brolis vaikystėje buvo itin panašus į seserį, tokiais pat garbanotais plaukais, tačiau – šviesesnės odos, kas apsaugojo jį nuo sesers likimo.
Po to, kai pareigūnai išsivedė mergaitę iš mokyklos, prasidėjo tėvų kova už dukters pripažinimą baltąja. Beveik po dvejų metų jiems pavyko, tačiau mokyklos atsisakinėjo ją priimti, kol ją priglaudė airių vienuolių vadovaujama mokykla. Ten mergaitė netruko susirasti baltaodžių draugų, nors pati jautėsi drąsiau tarp judaodžių.
Pabėgimas su juodaodžiu
14-metė Sandra įsimylėjo juodaodį našlį ir trijų vaikų tėvą. Romanas tęsėsi, kol apie jį sužinojo tėvai. Tėvas net kėsinosi nužudyti merginos mylimajį. O tai atvėrė bedugnę tarp tėvo ir dukters. Netrukus mergina pabėgo ir apsigyveno su mylimuoju Petrusu.
Jie buvo sulaikyti, praleido keletą mėnesių kalėjime, tačiau po išėjimo į laisvę išvyko gyventi pas vyro tėvus į Svazilendą.16-metė Sandra pagimdė pirmąjį kūdikį ir paskambino motinai. Ji su sūnumi aplankė motiną, tačiau tėvas apie tai taip ir nesužinojo. Po 18 mėnesių gimė antrasis vaikas – duktė.
Iki šiol kaltina save
Netrukus motina pareiškė dukteriai, kad ši turi pradėti gyventi savarankiškai ir nebesistengti palaikyti ryšių su šeima. Sandra suprato, kad to reikalavo tėvas.
Po to, kai mirė trečiasis poros kūdikis, vyras ėmė gerti ir smurtauti. Moteris nusprendė sprukti ir pabėgo kartu su vyro draugu Davidu ir vaikais. Tačiau po metų, 1980-aisiais Davidas ją paliko prieš pat jų sūnaus gimimą.
Sandra su motina pasikalbėjo telefonu tik praėjus 16 metų po tėvo nuosprendžio. Tuo metu tėvas buvo jau miręs. Pasibaigus rasiniam atskyrimui, moteris susitiko su motina, gyvenančia senelių namuose. Tačiau jai mirus, niekas Sandrai apie tai nepranešė. Broliai buvo įsitikinę, kad ji sugriovė šeimos laimę ir sudaužė tėvų širdis pabėgdama iš namų.
Šiandien Sandra augina jau penkis savo vaikus ir gyvena kartu su širdies ir sielos draugu. Kaip tikina pati moteris, geriausias dalykas, kuris neseniai įvyko – tai brolio draugiškas skambutis. Ji nepraranda vilties, kad vieną dieną jie susitiks ir ji paprašys atleidimo, nes iki šiol jaučiasi kalta už šeimos tragediją.
