2012-ieji – Londono metai. Birželį jį buvo apėmusi dargana, tačiau jo surengtas karalienės Elizabeth II deimantinis karūnavimo jubiliejus – nepriekaištingas, o liepą Londone įvyks ir olimpinės žaidynės.
Jei pavyks išvengti teroristų išpuolių ir didelių transporto sutrikimų (ne maža grėsmė turint minty, kad organizatoriai pasikliauja viešuoju transportu), šios žaidynės turėtų sustiprinti įspūdį, kad Londonas yra pasaulio viršūnėje.
Vis dėlto Londono pozicija yra ne tokia tvirta, kaip atrodo. Miesto sėkmė per pastarąjį ketvirtį amžiaus nulemta netikėtų istorinių įvykių ir geros politikos. Dabar istorija toliau juda savo keliu, o politikos formuotojai kiša pagalius į ratus. Jie patys to nepastebėdami gali miestą nuvesti į nuosmukį, nes didelio miesto ekosistema yra sudėtingas ir trapus dalykas.
Iš gilumų
Londonas priešinosi Didžiąją Britaniją apėmusiam nuosmukiui. Nors šalis pagal bendrąjį vidaus produktą nusmuko iki septintosios vietos pasaulyje, jos sostinė tarp daugybės reitinguojamų didžiausių miestų užima pirmąją arba bent jau antrąją (po Niujorko) poziciją. Jeigu ne Londonas, Didžioji Britanija neegzistuotų verslininkų ir turistų žemėlapiuose.
Taip buvo ne visada. Karalienės Viktorijos laikais iškilęs miestas nuo II-ojo pasaulinio karo pradžios paniro į nuosmukį. Pastarąjį sukėlė bombardavimas, miesto dominavimui mažinti skirta politika, be to, nyko apdirbamojį pramonė, buvo uždaromos prieplaukos. Iki 1980-ųjų pabaigos gyventojų skaičius mieste sumažėjo ketvirtadaliu.
Tada viskas pakrypo kita linkme. Tikriausiai taip nutiko dėl savo vietą atkovojančio miesto gravitacijos jėgų, bet „The Economist“ tyrimas rodo, kad pakilimą lėmė ir tai, jog kvailą politiką pakeitė geras valdymas. 1970-aisiais vyriausybė nustojo bandyti skatinti augimą visur kitur. 1980-aisiais Didysis sprogimas liberalizavo finansinių paslaugų pramonę ir pradėjo traukti darbuotojus bei pinigus iš viso pasaulio. Patogi laiko juosta, kalba, kurią imperializmas paskleidė visame pasaulyje, palengvino užsieniečių gyvenimą šiame mieste. Patikima teisinė sistema ir švari politika Londoną padarė tinkama vieta verslui kurti. Puikūs universitetai ir privačios mokyklos pritraukė jaunų žmonių ir tėvų.
Taigi globalizacija, išdistiliuota ir sutelkta Londone, pavertė jį tarptautiniu pasaulio miestu. Niujorke yra tiek pat užsienyje gimusių žmonių kaip ir Londone – šiek tiek daugiau kaip trečdalis, tačiau jo verslas nukreiptas į Ameriką, o Londono – į pasaulį. Kadangi Niujorko imigrantai dažniausiai yra masė netvarkingų žmonių, o Londonas pritraukia protingų specialistų ir begėdiškai turtingų žmonių, pastarojo elitą vis dažniau sudaro užsieniečiai ar užsieniečių vaikai.
Londono gyventojams tai daro neigiamą poveikį. Už kvadratinį būsto metrą brangiau nei Londone mokėti tenka tik Monake. Kai per ekonomikos krizę nekilnojamojo turto kainos kitose sostinėje, taip pat ir likusioje Didžiosios Britanijos dalyje, smuko, centriniame Londone dėl paklausos iš besivystančių rinkų tik dar labiau kėlė nekilnojamojo turto kainas.
Vis dėlto svarstykles nusveria teigiama pusė. Londonui pastaraisiais metais sekėsi daug geriau nei visos Didžiosios Britanijos ekonomikai. Iš dalies todėl, kad užsieniečiai yra labiau kvalifikuoti, jaunesni ir, remiantis apklausomis, dirba sunkiau nei vietos gyventojai, iš dalies todėl, kad iš užsienio plaukiančių pinigų.
Pridėtinė vertė Londone kuriame vienam asmeniui dabar siekia vieną ir tris ketvirtadalius to, kas yra sukuriama visoje šalyje. To rezultatas – kiekvienais metais Londonas subsidijuoja likusią šalį iki 15 milijardų svarų sterlingų (64,4 mlrd. litų).
Tačiau yra vienas kabliukas. Nors Didžioji Britanija gyvena iš Londono, o Londonas gyvena iš užsieniečių, šalis nelabai mėgsta užsieniečius. Neseniai su šešių pasiturinčių šalių gyventojais atliktos apklausos rodo, kad britai priešiškiausiai nusiteikę imigracijos atžvilgiu.
Ir taip yra ne todėl, kad imigrantų – tiek daug. Ir taip yra ne dėl didelio imigrantų skaičiauds. Londonas, kurio maždaug trečdalis gyventojų gimę užsienyje, daug palankiau vertina užsieniečius nei likusi šalies dalis, kurioje į juos palankiai žvelgia vos aštuoni proc. Taip yra ne todėl, kad migrantai palaiko migrantus: net Didžiojoje Britanijoje gimę baltieji londoniečiai yra draugiškesni užsieniečių atvilgiu nei kiti britai.
Londonas taip pat negali apsispręsti dėl savo ateities. Jo meras turi mažai galių. Jis valdomas likusios šalies dalies ir konservatoriaus ministro pirmininko, užaugusio užsieniečių neturėjusioje Berkšyro grafystėje. Dešiniųjų politikų spaudimas Davidui Cameronui ir imigracijos svarbos augimas privertė jį rinkėjams pažadėti sumažinti imigraciją iki dešimčių tūkstančių per metus – užduotis sudėtinga, žinant, kad, atėmus išvažiavusius asmenis, praėjusiais metais imigravo 252 tūkstančiai žmonių.
Studentų teisės dirbti buvo apribotos, todėl finansiškai dabar jiems studijos Didžiojoje Britanijoje mažiau prieinamos. Verslo vizų išdavimas darosi sudėtingesnis. Įsivežti šeimų narius į šalį tampa vis sunkiau. Darbo partijos požiūris nesikeičia: praėjusią savaitę jos lyderis Edas Milibandas pareiškė, kad jo partija suklydo leidusi tiek daug imigracijos.
Kad išliktų didis, turi būti atviras
Dabar Londonui – puikus metas, tačiau jis neišvengiamai praeis. Iš imperijos ir pramoninės revoliucijos sukauptas kapitalas leido miestui klestėti, bet dabar, kylant besivystančioms rinkoms, kapitalas telkiasi kitur.
Kad ir kaip bus išspręstos, Europos problemos formuos jo ateitį arba todėl, kad jis glaudžiau įsilies į kontinentą, arba, kas labiau tikėtina, todėl, kad jis nuo jo tolsta. Tačiau, nors vyriausybė negali užkirsti kelio miesto nuosmukiui, ji gali daryti įtaką šio nuosmukio tempui. Nekilnojamojo turto kaina nėra vien londoniečių problema, ji taip pat užkrauna ir didesnę mokesčių našta verslui.
Didesni nuosavybės mokesčiai, kurie apskritai ekonomikoje yra pageidautini, sumažintų nekilnojamojo turto kaip investicijos ar antrųjų namų paklausą. Leidus vykdyti daugiau plėtros apleistose gamyklų ir kitokiose aikštelėse mieste bei Londoną juosiančioje „žaliojoje juostoje“, būtų padidinta pasiūla. Nors mėgstama aplinkosaugininkų ir savo kieme statybų nenorinčių vietinių gyventojų, „žalioji juosta“ nustumia miesto augimą toliau į pietryčius, taip pažeisdama didesnę dalį šalies.
Transporto sistema turėtų būti pagerinta investuojant į traukinius, išplėtus įvažiavimo į centrą mokesčio taikymą ir padidinus oro uostų pajėgumus. O svarbiausia Didžiajai Britanijai pasistengti neatgrasyti atvykstančių užsieniečių. Londono gerovę sukūrė jo gebėjimas pritraukti turtingus, protingus ir sunkiai dirbančius žmones iš viso pasaulio. Viskas, kas kenkia miesto išlikimui tarptautinėje erdvėje, gali kelti pavojų jo ateičiai. O viskas, kas kenkia Londonui, kenkia šaliai.
