Autorė teigia, kad Ukrainoje nebeliko vietos ar žmogaus, kuris galėtų bent kelioms minutėms pamiršti karą. Vis dėlto civiliai ir toliau stengiasi gyventi kiek įmanoma įprastai.
„Vasario 24-oji žymi ketvirtąsias plataus masto invazijos metines. Ketveri metai yra ypač reikšminga riba žmonėms, kurie, kaip ir aš, užaugo Sovietų Sąjungoje, nuolatiniame Antrojo pasaulinio karo šešėlyje, nes kova su naciais truko ketverius metus.
Šis skaičius įsirėžęs į mūsų atmintį. Ketveri metai mirties, tremties, dešimčių milijonų žmonių, pašauktų aukotis dėl savo šalies karo pastangų. Tų metų šūkis buvo „Viskas pergalei“, – rašo autorė.
Gruodį atrodė, kad Rusija spartina puolimą fronte. Tačiau vasarį Ukraina surengė sėkmingiausią per dvejus metus kontrpuolimą ir susigrąžino dalį teritorijų. Nepaisant to, visa fronto linija daugiau nei trejus metus iš esmės išliko beveik nepakitusi. Nepaisant didesnių žmogiškųjų ir karinių išteklių, Rusijai nepavyko pasiekti greitos pergalės. Ukrainiečių ryžto ir Vakarų paramos nepakako visiškai sustabdyti Rusijos agresiją.
„Kad ir kas laukia ateityje, atrodo, jog tai tęsis amžinai. Ukrainiečiai atitinkamai susitvarkė savo gyvenimą. Jie gyvena šiame kare – savo darbe, socialiniame gyvenime, būdravimo valandomis ir sapnuose. Tai esminė laiko, vertybių ir socialinių santykių orientacija, kuri formuos daugelio būsimų ukrainiečių kartų gyvenimą“, – priduria autorė.
Ji pažymi, kad Ukraina tapo visai kitokia šalimi nei prieš ketverius metus. Jei iki plataus masto karo pradžios šalies gyventojų skaičius siekė apie 36 milijonus, nuo tada, jo duomenimis, maždaug keturi milijonai žmonių išvyko iš šalies – daugiausia moterys ir vaikai.
„Kai 2022-ųjų žiemą žmonės bėgo nuo Rusijos puolimo, susigrūdę perpildytuose traukinių vagonuose į Vakarus, nedaugelis įsivaizdavo, kad karas truks taip ilgai. Atrodė, kad arba milžiniška Rusijos karinė galia, arba tvirta Vakarų valia atneš greitą sprendimą. Tačiau po ketverių metų – ir praėjus 13 mėnesių nuo Donaldo Trumpo atėjimo į valdžią – ukrainiečių karo pabėgėliai neturi saugių namų, į kuriuos galėtų sugrįžti. Ir vis mažiau priežasčių apie tai net svarstyti: tie, kurie liko Vakarų Europoje, prisitaikė prie naujo gyvenimo ir atsiskyrimo nuo likusių artimųjų“, – rašo M. Gessen.
Ji pateikia Taraso Viazovčenkos pavyzdį, kuris 2022 metais išvežė žmoną ir du vaikus iš Irpinės. Dabar jie gyvena Šveicarijoje, o jis pats juos aplankė tik vieną kartą.
„Kokie gali būti mūsų santykiai, kai jie ten, o aš čia? Ji susikūrė gyvenimą ten. Vaikai tarpusavyje kalba prancūziškai, o aš jų nesuprantu“, – sakė Viazovčenka.
Jis, kaip ir daugelis kitų Ukrainoje likusių žmonių, per pastaruosius ketverius metus gyveno kelis skirtingus gyvenimus – vieną su tėvais ir draugais, kitą – be žmonos ir vaikų.
Praėjusiais metais jis įstojo į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas ir mano, kad taip turėtų pasielgti visi. Tačiau ne visi Ukrainoje su tuo sutinka.
Autorė pažymi, kad po pirmosios savanorių bangos karo pradžioje Ukrainos kariuomenei tapo sunkiau surinkti pakankamą skaičių karių. Tie, kurie buvo mobilizuoti tuomet, iki šiol negali palikti tarnybos vietų. Tuo tarpu teritoriniai komplektavimo centrai kasdien vykdo reidus Ukrainos miestuose, sulaiko galimus šauktinius ir veža juos į karines bazes.
Anksčiau JAV specialusis pasiuntinys Steve’as Witkoffas pareiškė, kad artimiausiomis savaitėmis tikisi gerų naujienų dėl Ukrainos ir Rusijos. Jis taip pat užsiminė apie galimą Zelenskio ir Putino susitikimą, galbūt dalyvaujant ir Trumpui.
Jis taip pat teigė, kad nei Ukraina, nei Rusija nenori kovoti viena su kita. Tačiau, pasak Witkoffo, taikos susitarimas stringa, nes abiejų šalių vadovybės lygmeniu sunku jį galutinai suderinti.
