Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ukrainietė Olena Stepova: „Karas atskleidžia žmonėse užslėptus žvėris“

Šunys separatistų kontroliuojamame Donecke
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Šunys separatistų kontroliuojamame Donecke
Šaltinis: 15min
0
A A

Olena Stepova iki karo Ukrainoje nė nesvajojo, kad kada nors taps rašytoja. Tačiau kai jos gimtajame mieste pradėjo aidėti šūviai, griaudėti sprogimai, švilpti minos, Olena pradėjo rašyti. Iš siaubo, bandydama nuraminti kasdienę baimę dėl savęs ir dėl artimųjų.

Estijos sostinėje Taline vykusio Tarptautinio seminaro „Socialdemokratija ir lyčių lygybė. Parlamento rinkimai Estijoje ir kaimyninėse šalyse“, kurį organizavo Estijos moterų asociacija Kadri, graudžiausiu pranešimu tapo Ukrainos karą išgyvenusios Olenos Stepaniuk pasisakymas.

VIDEO: Olenos Stepovos interviu

Estijos moterų asociacijos Kadri prezidentė Reet Laja pasakojo, jog 2008 m. karo Gruzijoje metu moralinė ir materialinė pagalba teikta gruzinėms. Beje, su jomis vis dar palaikomi gražūs draugiški ryšiai.

„Dabar mūsų pagalbos ir palaikymo reikia Ukrainos moterims. Kad ir skubiai, tačiau surinkome ir joms išsiuntėme 800 eurų. Už juos buvo nupirkti šilti pledai benamiais tapusiems žmonėms“, – pasakojo R.Laja.

Karo niekas nelaukė

Nutarta į tarptautinį seminarą pasikvieti O.Stepaniuk, kaip knygą apie Ukrainos karo baisumus išleidusią moterį, bei iš jos lūpų sužinoti, kas vyksta šioje šalyje, nes pasaulį pasiekia prieštaringa informacija.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Olena Stepanova
Nuotr. iš asmeninio archyvo/Olena Stepova

„Džiugu, kad atėjote manęs paklausyti. Visos pasaulio moterys jautriai reaguoja į žodį „karas“ ir stengiasi padėti. Ačiū jums už tai. Esu iš Sverdlovsko, Luhansko apskrities. Tai mažas miestas prie Ukrainos-Rusijos sienos. Mūsų miestas garsėjo angliakasyba ir žmonės čia gerai gyveno. Daugiausia darbo vietų būta anglies kasybos pramonėje: vyrai kasė anglį, moterys – ją perrinkinėjo. Ir žemės čia buvo derlingos…“, – pradėjo O.Stepova.

Miestelio bendruomenė maža, sunkiai įsileidžianti informaciją iš aplinkos. „Turėjau mažą versliuką, auginau lelijas ir katinus, šunį. Visai nesitikėjome karo. Kad atsidūrėme karo zonoje, supratome vėlai – buvome pernelyg patiklūs. Nebuvome europietiški ir neskubėjome į Europą, tikėjomės toliau gyventi savo tylioje šalyje ir atrodė, jog šalia esanti Rusija ramybės oazė”, – pasakojo O.Stepova.

Turėjau mažą versliuką, auginau lelijas ir katinus, šunį. Visai nesitikėjome karo. Kad atsidūrėme karo zonoje, supratome vėlai.

Anot knygos autorės, baisių įvykių Ukrainoje ištakomis galima laikyti Rusijosiniasklaido pradėtą formuoti  blogą šalies įvaizdį.

Pasigirdo pranešimai neva Ukrainoje „fašistai šaudė“, neva „atimami vaikai iš šeimų ir atiduodami vienos lyties poroms“. Žmones pamažu apėmė panika ir atsirado ilgesys buvusiai, neva geresnei Rusijos santvarkai. „Tada reikėjo skambinti pavojaus varpais ir ginti žmones nuo išgalvotos informacijos. Tačiau mes juokėmės ir nesupratome kaip tai rimta“, – sako O.Stepova.

„Ėmiau rašyti iš baimės“

Vieną rytą O.Stepovos mieste atsirado vėliavos su užrašu „Russkij mir“, o prie vos už kelių kilomterų nuo miestelio esančios sienos pasirodė karo technika.

Žmonės bėgo iš miestelio taip skubėdami, kad net kilo avarijų. Visgi dalis liko, nes neturėjo kur bėgti. Pasirodę kariai prisistatė Dono kazokais. Netrukus buvo surengtas referendumas, kuriame klausta, kurios valstybės piliečiais nori būti gyventojai. Vietiniai tikina ėję į referendumą norėdami parodyti, kad nori likti laisvoje šalyje, tačiau žiniasklaida nušvietė, jog jie nori tapti Rusijos piliečiais.

„Scanpix“/AP nuotr./Rusijos kazokų lyderis Nikolajus Kozicynas
„Scanpix“/AP nuotr./Rusijos kazokų lyderis Nikolajus Kozicynas

Jaunimas išėjo kariauti. Žmonės nebedirbo ir nebegavo atlyginimų. Pamažu įsivyravo nebaudžiamumas – žmonės su ginklais plėšė didžiulius prekybos centrus. Plėšė bankomatus. Nevaldomo proceso išsigandę bankai uždarė savo filialus – žmonės, kad ir turėdami pinigų sąskaitose, negalėjo išsiimti pinigų pasinaudodami banko kortele. Prasidėjo badas – ypač tarp vienišų pensininkų, nes jie negalėjo gauti į banką pervedamų pensijų.

„Ėmiau rašyti iš baimės – bandydama įveikti baimę dėl vaikų, tėvų, šeimos narių. Nors niekada nebuvau rašiusi“, – pasakoja ukrainietė.

Nutrūko vandens tiekimas. Sverdlovskas įsikūręs šalia stepės, tad šulinių čia nėra. Norint gauti vandens tekdavo eiti 4 kilometrus.

„Vandens eidavo moterys. Jį tekdavo nešti bidonais. Nešti savo šeimai ir paeiti nepajėgiančiai kaimynei senutei, nes ji pati to nebegali padaryti. Tuo tarpu turtingas kaimynas, bendradarbiavęs su Rusija, vandens atsiveždavo didelėmis talpomis ir galėdavo jo parduoti. Neturi pinigų – neturi vandens“, – pasakojo O.Stepova.

Moteris akcentavo, kad paprastiems žmonėms mažai svarbi politika ir karo priežastys. Ideologija mažai rūpi ir separatistams bei jų talkininkams iš Rusijos. Separatistų kontroliuojamas teritorijas apėmusi bevaldystė, o nebaudžiamumas virsta žudynėmis.

Vandens eidavo moterys. Jį tekdavo nešti bidonais. Nešti savo šeimai ir paeiti nepajėgiančiai kaimynei senutei, nes ji pati to nebegali padaryti.

„Kiek žuvo žmonių, kiek nukentėjo nekaltų vaikų… Kai aplink griaudėja šūviai, sprogimai, rašai į socialinius tinklus „man baisu“, „aš nežinau, ar išgyvensiu“. Sulauki palaikymo ir atsiranda viltis“, – pasakoja Ukrainos karo pabėgėlė.

Skundikai pakėlė galvas

Moteris akcentuoja, jog bevaldystės metu Sverdlovske suklestėjo skundikai. Lietuviai tai prisimena iš pokario metų, kai buvo galima apskųsti neva pernelyg gerai gyvenantį kaimyną. Kaimynas iškeliaudavo į Sibirą, o tau atitekdavo jo namas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ukraina
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ukraina

Ukrainoje irgi prasidėjo kažkas panašaus. Tarkim, kaimynas apskundė, jog kaimynas gyvena pernelyg gerai ir neva naktimis žiūri Ukrainos televiziją. „Kaltininkas“ buvo sušaudytas. Jauna mergina, supykusi už tai, kad jos mylimas vaikinas pasirinko ne ją, o kitą, meilės dramą išsprendė parašydama skundą. Už nelojalumą tėvynei vaikinas buvo sušaudytas kartu su mylimąja. Pramanyto skundo rašytoja nesitikėjo tokios baisios baigties, bet gailėtis jau buvo per vėlu.

O.Stepova sako, kad jos krašte žmonės labai sutrikę. Vieni žmonės tiki Rusija, kiti – Ukraina, treti – „Novorusija“. Ir daug kariaujančių pusių. Ir nežinia kas, už ką ir dėl ko.

Tad autobusas su žmonėmis sušaudomas vien tam, kad būtų „gražių“ fotografijų. Kareiviai tiesiog savo malonumui iššaudė visą veislinių arklių ūkį. Vaikai šaudo iš automatų, iš bado žudosi senutės. Jauna moteris paliko kūdikį su atsisveikinimo rašteliu gatvėje, o pati iššoko iš namo devinto aukšto. Žmonės netenka vilties išgyventi.

Jauna moteris paliko kūdikį su atsisveikinimo rašteliu gatvėje, o pati iššoko iš namo devinto aukšto. Žmonės netenka vilties išgyventi.

„Karas ateina ten kur klesti neapykanta ir atskleidžia žmonėse užslėptus žvėris. Neleiskite, kad tai atsitiktų Jūsų šalyse“, – su ašaromis akyse pasakojo O.Stepova.

Moterų vienybė

Moteris sake, jog vienybė gali daug. Kartą jų miestelyje pasirodė kareiviai ir ėmė iškraudinėti ginklus.

Žinia apie tai staigiai pasklido socialiniuose tinkluose. Į miesto aikštę ėmė bėgti moterys: kas su šlepetėmis ir naminiais chalatais, kas tiesiai iš darbo. Susirinkusi minia moterų klausė kariškių, kodėl jie čia. Kariai sake, jog atvažiavo jų ginti. Moterys prašė išvykti, sakė, jog jų ginti nereikia. Prašė atsiklaupusios ant kelių. Kariai to tylaus protesto neištvėrė ir išvažiavo. Tik tą kartą…

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Artilerijos sviedinio daugiabutyje pramušta skylė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Artilerijos sviedinio daugiabutyje pramušta skylė

Kiti miesteliai atvykusius karius sutiko draugiškiau – net su gėlėmis. Kaip išvaduotojus. Jie ten liko. Buvo apgyvendinti turtingiausiuose namuose, vaišinami gardžiausiais valgiais. Turtingieji taip tikėjosi įgyti karių palankumą ir išsaugoti savo šeimą bei gerbūvį. Kai kariškių miesteliuose padaugėjo, ėmė dingti žmonės – ypač karius priglaudę turtingieji. Pasirodo, jų apgyvendinti kareiviai iš Rusijos nudaigodavo šeimininkus bei į užimtus namus atsiveždavo savo šeimas. Jie apsižiūrėjo, kad kraštas čia gražus, turtingas, tad bus gera gyventi.

Kareiviai iš Rusijos nudaigodavo šeimininkus bei į užimtus namus atsiveždavo savo šeimas. Jie apsižiūrėjo, kad kraštas čia gražus, turtingas, tad bus gera gyventi.

Dabar O.Stepovos miestelyje net dvi tarpusavyje kovojančios komendatūros – viena prisistato Dono kazokais (amžinai girti kareivos plėšia žmones), kita – priklauso nežinia kam.

„Prisimenate filmą „Vestuvės Malinovkoje“? Pas mus taip buvo. Atvažiuoja kareiviai su tankais. Ant jų vėliava su kaukole bei užrašas „Garbė anarchijai“, atvažiuoja kiti – vėliava „Už carą Nikolajų“, treti, paklausti, kieno jie, neslėpdami atsakė – nesvarbu už ką jie kovoja. Čia jie nori tiesiog plėšti žmones. Mūsų žmonės bijo visko“, – pasakoja O.Stepova.

Nauji herojai

Kaip Sverdlovske praėjo gegužės 9-oji? Anot ukrainietės, čia dabar nauji paradų herojai – su ordinais gatve žygiuoja ne senukai, o jaunimas, jau spėjęs tapti generolais, tačiau pagal amžių jie dar kone paaugliai.

Moteris tikina, jog kartą neištvėrusi ir į interneto svetainę parašiusi laišką kareivio mamai apie tai, ką jų vaikai daro Ukrainoje. Kad ryte rusų kariškiai praeina su kapinių dvoku ant uniformų, nes plėšia mirusius, o vėliau juos matai su kraujo dėmėmis drabužių – nes žudė gyvuosius.

Ryte rusų kariškiai praeina su kapinių dvoku ant uniformų, nes plėšia mirusius, o vėliau juos matai su kraujo dėmėmis drabužių – nes žudė gyvuosius.

„Gavau tūkstančius atsakymo laiškų, jog esu melagė ir viską išsigalvojau. Vėliau man ėmė plūsti laiškai, prašantys padėti surasti dingusius kareivius ir mes sukūrėme pagalbos grupę. Ir padėjome.

Dabar Rusijos mamos jau nebeneigia fakto, jog Ukrainoje kariauja Rusijos kareiviai. Absurdiška sakyti, kad svetimoje teritorijoje atsiradę kareiviai mus gina.

Atvykėliai su mumis žaidžia žaidimą „Counter strike“ (internetinis variantas), tačiau pas mus jis vykdomas ir realiai – mieste medžiojami gyvi žmonės“, – išsitaria O.Stepova.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Prorusiški separatistai Slovjansko mieste
AFP/„Scanpix“ nuotr./Prorusiški separatistai Slovjansko mieste

Apie tautų draugystę

Iš pradžių net visai šalia, už Ukrainos-Rusijos sienos, gyvenantys žmonės netikėjo, kas vyksta karo siaubiamoje šalyje. Vėliau patikėjo ir dabar patys skambina už sienos gyvenantiems pažįstamiems pranešdami, jog tankai juda į jų pusę, bei liepia bėgti.

O.Stepova pasakoja, jog net kai Sverdlovske „pusiau taika“, jai gaila čia gyvenančių žmonių, ypač vaikų ir jaunimo. Mokykloje jie mokomi naudotis automatais, granatomis, ugdomi, esą žūti už gerą idėją yra heroizmas, moterys turi susitaikyti su likimu ir būti klusnios tarnaitės.

„Ką darysime su vaikais, kurie mokykloje mokomi „Ukraina – blogai“. Kur jie dės negaliojančius diplomus? Propagandinė mašina laužo mūsų vaikų likimus. Buvo išduoti nauji pasai, tačiau net Rusijoje jie negalioja. Nesusipratėliai iš perdėto lojalumo naujai valdžiai viešai sudegino Ukrainos pasus, tačiau dabar paaiškėjo, kad jie liko be nieko. Su nauju pasu negalima nei pinigų išsiimti banke, nei kirsti sienos“, – pasakojo ji.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusų diversantai netoli Slovjansko miesto
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusų diversantai netoli Slovjansko miesto

Baigdama savo pasisakymą O.Stepova akcentavo: „Aš tikiu, jog vieną dieną karas baigsis, o mano kraštą jūs pažinsite kaip garsų menininkais ar gražiomis vietomis. Prašau, neklausykite, ką jums teigia žiniasklaida. Žiūrėkite į mus širdimi. Svarbiausia – saugokite taiką savo šalyje ir neįsileiskite neapykantos“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Ukraina
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min