„Iškart po žemės drebėjimo sala buvo padengta dulkių sluoksniu. Daug žmonių buvo palaidota po griuvėsiais“, – pasakoja 63 metų amžiaus verslininkas Agamemnonas Stefanatas, kurio visą gyvenimą ir šeimos istoriją smarkiai paveikė tragiškas įvykis – 7,2 balo žemės drebėjimas, 1953 m. rugpjūčio mėnesį sukrėtęs nuostabią Kefalonijos salą Jonijos jūroje.
Kai pirmasis smūgis sukrėtė salą, iškart sugriuvo šimtai namų. Tuo metu Agamemnono mama Angeliki Stefanatou, galvodama apie kūdikį, kuris turėjo gimti artimiausiomis dienomis, ruošė maistą šeimai. Pamačiusi šalia savęs griūvančią sieną, moteris pati nesuprato, kaip atsidūrė kieme. Ji desperatiškai įsikibo į seną figmedį, ant kurio augo saldžiausios figos visoje saloje.
„Apsižvalgiau ir pagalvojau, kad visa sala apimta ugnies, – devyniasdešimtmetė Angeliki viską prisimena taip, tarsi tai būtų nutikę vakar. – Tačiau ugnies nebuvo – dūmai kilo iš sugriautų namų.“
To laikotarpio nuotraukos stebėtinai primena kai kurias pastarojo meto stichines nelaimes, tokias kaip 2015 m. žemės drebėjimas Nepale. Išgyvenusiems po žemės drebėjimo salos gyventojams teko susidurti su artimųjų ir draugų praradimu, vandens, maisto ir drabužių trūkumu.
„Po pirmųjų smūgių mano mamą nuvedė į paskubomis pastatytą palapinę“, – toliau pasakoja Agamemnonas. – Tai buvo perpučiama pašiūrė, todėl peršalusi ir sulyta mama labai susirgo.“
Tikimybė, kad Agamemnonas išgyvens, buvo menka, nes Angeliki neturėjo pieno ir negalėjo maitinti kūdikį.
„Ir tada mūsų gyvenime atsirado UNICEF, – paaiškina Agamemnonas. – Jie atvežė mums maisto ir pieno. Būtent dėl to šiandien esu čia.“
Angeliki prisimena, kokia svarbi buvo pagalba jai ir jos kūdikiui: „UNICEF atstovai davė man didelę dėžę, kurioje buvo naujų drabužių, sūrio, pieno, šokolado, sausainių. Tai suteikė daug vilties.“
Po žemės drebėjimo gyvenimas Kefalonijoje buvo sunkus. Atstatymo darbai užtruko daug metų, o vaikai augo esant sudėtingoms sąlygoms, nes nuolat stigo maisto. Tačiau kelerius metus UNICEF salos vaikams teikė pagalbą. „Kas tris mėnesius gaudavome dėžę su vitaminais, šokoladu, žaislais… Tai padėjo man išlikti sveikam. Todėl jaučiuosi skolingas UNICEF“, – sako Agamemnonas ašarų kupinomis akimis.
Šiandien sunku patikėti, kad Kefalonijoje įvyko tokia tragedija. Vaizdinga, žalumoje paskendusi ir saulės nutvieksta sala yra iškilusi virš ramios Jonijos jūros. Šalia atstatyto Agamemnono namo nusvirusios didelių ir sultingų vynuogių kekės ir alyvmedžių giraitė primena, kad gyvenimas tęsiasi.
„Man pasisekė versle“, – išdidžiai sako Agamemnonas. Užsidirbęs iš picų kepimo krosnių Kanadoje, jis sugrįžo į gimtąją salą ir atidarė nedidelį viešbutį. „Šiandien gyvenu tarp Graikijos ir JAV, kur yra įsikūrusios mano dvi dukros.“
Agamemnono gyvenimo pradžios istorija ir UNICEF suteikta viltis jam davė stiprybės ir drąsos įveikti visas gyvenimo kliūtis.
Praėjus daugeliui metų po žemės drebėjimo ir įkvėpta vaikystėje girdėtų močiutės istorijų, Agamemnono dukra Katja prisijungė prie UNICEF komandos JAV.
„O aš UNICEF paremiu finansiškai, nes jie daro gerus darbus, – su šypsena veide sako Agamemnonas. – Žinote, vis dar yra labai daug vaikų, kuriems reikia pagalbos. Turime jiems padėti. Dosniai.“
UNICEF visame pasaulyje gelbsti milijonus vaikų gyvybių įvairiose ekstremaliose situacijose. Nuo 2010 m. UNICEF sureagavo į 290 krizinių situacijų daugiau kaip 90 šalių – nuo stichinių nelaimių, tokių kaip 2015 m. žemės drebėjimas Nepale, ir Ebolos krizės Vakarų Afrikoje iki ginkluotųjų konfliktų Irake, Pietų Sudane ir Sirijoje.
Ar Jūs pasirengę suteikti Viltį?
Kiekvieną kartą, kai Jūs apsaugote vaiką nuo smurto, skurdo ar ligų, yra viltis. Vaikų, kuriems UNICEF padėjo per pastaruosius 70 metų, liudijimai įkvepia ir didžiulių pokyčių, kuriuos Jūs galite padaryti, įrodymas yra akivaizdus. UNICEF reikia Jūsų paramos, kad ir toliau galėtų tą viltį puoselėti.
Tapkite nuolatiniu UNICEF rėmėju. Siųskite žinutę VAIKAMS numeriu 1469. Auka 3 eurai kas mėnesį.
Norint paaukoti daugiau – www.unicef.lt
