Vakarai vis dar žodžius „karas“ ir „invazija“ sieja su labai aiškiais veiksmais. Iš knygų, filmų ir televizijos jie žino, kad tokių įvykių metu naudojami tankai, lėktuvai, artilerija, uniformuoti kareiviai, pažangi ginkluotė ir sudėtinga komunikacija. Invazija – tai tokia invazija, kuri vyko Irake ar D dienos metu.
Tačiau Rusijos invazija į Rytų Ukrainą nepanaši į šiuos mūšius. Joje daugiausia dalyvauja ne kariai, o vietiniai nusikaltėliai, kurių dalis siejama su pabėgusiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi, dalis yra kriminalinių gaujų nariai, ir tik maža dalis – tie, kurie klaidingai tiki, kad kovoja už kažkokią vietinę autonomiją.
Ukrainoje nėra jokios „šoko ir baimės“ kampanijos – tik sisteminis, organizuotas milicijos, savivaldybių, saugumo pastatų ir oro uostų puolimas.
Jiems vadovauja ne uniformuoti pareigūnai, bet Rusijos šnipai ir specialiųjų pajėgų nariai, kurių dalis vilki karinėmis uniformomis be skiriamųjų ženklų, dalis – bendrauja su „protestuotojais“ telefonu. Diversantai gali naudotis Rusijos logistine sistema, gauna rusiškų ginklų, tačiau ne tankų ar lėktuvų. Nėra jokios „šoko ir baimės“ kampanijos – tik sisteminis, organizuotas milicijos, savivaldybių, saugumo pastatų ir oro uostų puolimas.
Kitaip nei D dienos ar operacijų Irake planuotojai, rusai invazijos į Ukrainą atveju turi ir ne konkrečius, o lanksčius tikslus. Jie yra pasirengę koreguoti savo strategiją – priklausomai nuo to, kokio pasipriešinimo jie sulauks. Ilguoju laikotarpiu Rusija aiškiai tikisi aneksuoti rytinę ir pietinę Ukrainą.
Tačiau trumpuoju laikotarpiu Kremlius gali pasitenkinti ir Ukrainos prezidento rinkimų sužlugdymu, laikinosios Ukrainos vyriausybės destabilizavimu, galbūt – ekonominės katastrofos sukėlimu. Rusai tikriausiai tikisi ir išprovokuoti ir kažką panašaus į pilietinį karą, o tuomet atsiųsti savo „taikos misiją“.
Nors šios taktikos jau seniai nematytos pasaulyje, jos nėra naujos. 1945 metais slaptoji Sovietų Sąjungos policija gavo nurodymus Rytų Europos šalis paversti marionetinėmis sovietų valstybėmis. Jie taip pat pradėjo organizuoti neramumus remdamiesi vietiniais nusikaltėliais, sociopatais ir žmonėmis, naiviai patikėjusiais, kad jie kaunasi už didesnį gėrį. Jie buvo paversti sukarintomis slaptosios policijos pajėgomis, kokios dabar veikia ir Rytų Ukrainoje. Ir tuomet, ir dabar Rusija vadovauja slėpdamasi šešėlyje. Ir tuomet, ir dabar ji koreguoja savo strategiją priklausomai nuo sulaukto pasipriešinimo ir gaunamos paramos.
Tačiau XXI amžius nėra XX-asis. Kai Lenkijos komunistai, kuriuos rėmė Sovietų Sąjungos komunistai, suklastojo rezultatus dėl referendumo 1946 metais, nebuvo daug tarptautinių stebėtojų, kuriems būtų buvę galima pasiskųsti. Tačiau šiomis dienomis internetas mirga nuo nuotraukų, kuriose – „prorusiški aktyvistai“ demonstruoja turintys rusų kariuomenės ginklus, o nutekėjusiuose įrašuose girdėti, kaip jie su Rusijos pareigūnais bendrauja telefonu ir klauso jų nurodymų.
Tačiau šių faktų atskleidimas Rusiją paskatino dar labiau ir agresyviau meluoti. Rusijos užsienio reikalų ministras vis dar tikina, kad Maskva nėra suinteresuota situacijos Ukrainoje destabilizavimu, o Vladimiras Putinas paragino Jungtines Tautas pasmerkti silpnus Ukrainos mėginimus apsiginti.
Net jų orų prognozės – su politiniu prieskoniu. Donecke nuolat rodomas apsiniaukęs dangus, tuomet Kryme – nuolatinė saulė.
Rusiškos televizijos, kurios jau transliuojamos ir Rytų Ukrainoje iš užimtų televizijos stočių, smerkia neegzistuojantį Kijevo valdžios jėgos naudojimą ir vadina ją fašistine. Net jų orų prognozės – su politiniu prieskoniu. Donecke nuolat rodomas apsiniaukęs dangus, tuomet Kryme – nuolatinė saulė. Apie tokius melo ir dezinformacijos žaidimus Sovietų Sąjunga galėjo tik pasvajoti – tuomet nebuvo technologijų vykdyti tokio masto kampanijas.
Ši senosios sovietizacijos ir šiuolaikinės žiniasklaidos kombinacija yra naujoji invazija. Mes matome dabar naująjį karą.
Prieš 13 metų, po Rugsėjo 11-osios tragedijos, JAV staiga turėjo pakeisti savo mąstymą ir suvokti, kad karas gali vykti su mažomis teroristų grupuotėmis, kurios yra pajėgios kautis su žymiai pranašesnėmis karinėmis pajėgomis. Amerikiečiai šias pamokas išmoko ir naująsias taktikas išbandė Irake.
Tačiau dabar Europa, JAV ir, svarbiausia, Ukraina, privalo išmokti susitvarkyti su maskirovka – „kaukėtųjų karu“. Vakarai privalo nedelsiant persvarstyti savo karines, energetines ir finansines strategijas Rusijos atžvilgiu. Tačiau dar svarbiau – reikia naujos politikos, kaip kovoti su „užmaskuotomis invazijomis“, kurios netrukus gali prasidėti ir Moldovoje, o vėliau – galbūt ir Baltijos šalyse.
Reikia naujos politikos, kaip kovoti su „užmaskuotomis invazijomis“, kurios netrukus gali prasidėti ir Moldovoje, o vėliau – galbūt ir Baltijos šalyse.
Amerikiečiai ir europiečiai turi tučtuojau apsvarstyti ir valstybės dotacijas tarptautiniams transliuotojams, kurie galėtų padėti kautis su Rusija informaciniame kare.
Dar daugiau – reikia persvarstyti ir paramą vietinėmis policijos pajėgoms – NATO naikintuvai negali kautis su nusikaltėliais, kurie šturmuoja miesto administracijos pastatą. Reikia kalbėti ne apie pinigus, o apie naujas specialiąsias pajėgas, „žmogišką“ žvalgybą – ne tik iš laivų, lėktuvų ir palydovų.
Visų svarbiausia – Vakarai turi būti iš anksto pasiruošę tam, kas gali nutikti. Tai – naujasis pasaulis su naujuoju karu, ir Vakarams reikia naujų įrankių, kaip jame kovoti.
