S.Vybočas, kaip ir tūkstančiai kitų jaunų rusų, pirmadienį Ramenskojės mieste dalyvavo mitinge prieš korupciją. Protestuotojai ilgai ruošėsi birželio 12-osios – Rusijos dienos – demonstracijoms.
Panašios protesto akcijos po visą Rusiją nuvilnijo kovo mėnesį – tada į gatves išėjo apie 100 tūkst. protestuotojų, kurie pasmerkė premjero Dmitrijaus Medvedevo įtariamą korumpuotumą.
Daugelis jų „YouTube“ matė A.Navalno kovos su korupcija fondo parengtą reportažą apie premjerą supančias korupcines schemas.
„YouTube“ – jaunimo televizija
Kaip teigė Rusijos jaunimo kultūrą internete analizuojantis žurnalistas Serafimas Orechanovas, filmą apie D.Medvedevą „YouTube“ iki šiol yra peržiūrėję daugiau nei 22 mln. internautų.
Daugelis kovo 26-osios protestų dalyvių, kaip ir S.Vybočas, buvo jauni 18–22 metų rusai. Tai nauja politinės veiklos tendencija, kelianti didelį nerimą Kremliuje.
Jaunų protestuotojų skaičius Rusijos valdžiai parodė, kad naujoji „tūkstantmečio karta“ iš tolo aplenkia valstybės valdomas žiniasklaidos priemones.
Anot S.Orechanovo, jaunų protestuotojų skaičius Rusijos valdžiai parodė, kad naujoji „tūkstantmečio karta“ iš tolo aplenkia valstybės valdomas žiniasklaidos priemones. Jaunimas mieliau renkasi socialinius tinklus ir „YouTube“ – o čia A.Navalnas ir kampanija nardo kaip žuvys vandenyje.
Aišku, A.Navalno kanalo „YouTube“, žinomo kaip „Navalny LIVE“, pagrindinė žvaigždė – pats opozicionierius. 41-erių aktyvistas – tikrai ne seno sukirpimo politikas, jis kalba tiesiai ir randa ryšį su jaunesniais rusais.
„Tradicinės naujienos šiai jaunų rusų kartai yra senamadiška koncepcija. Jaunimui „YouTube“ dabar yra tai, kas buvo televizija senesnei kartai“, – mano S.Orechanovas.
Bando užsmaugti internetą
Maskva atsako nerangiais bandymais užtildyti jaunimą – tiek gatvėse, tiek virtualioje erdvėje.
Kaip skelbia organizacija „Human Rights Watch“ (HRW), Rusijoje valdžia vykdo organizuotą studentų ir apskritai jaunų piliečių bauginimo kampaniją – siekiama juos išgąsdinti taip, kad jie į neitų į demonstracijas.
„Užuot atsakę į teisėtus visuomenės reikalavimus dėl skaidrios valdžios, Rusijos pareigūnai bando užčiaupti kitos rinkėjų kartos balsus“, – teigė HRW Europos ir Centrinės Azijos biuro direktorius Hughas Williamsonas.
Rusijos Valstybės Dūma jau pateikė įstatymo, kuriuo būtų apribojama prieiga prie socialinių tinklų jaunesniems nei 14 metų piliečiams, projektą.
Tokius jaunus rusus kaip S.Vybočas gąsdinimo strategija tik dar labiau motyvuoja.
Taip pat siekiama uždrausti kurti privačius tinklus, įpareigoti žinučių programėles oficialiai registruotis – manoma, kad valdžia norėtų perimti jų vartotojų duomenis.
Bet tokius jaunus rusus kaip S.Vybočas gąsdinimo strategija tik dar labiau motyvuoja.
Ramenskojės aktyvistas aiškina: „Šie protestai vyksta todėl, kad mes reikalaujame iš vyriausybės atsakymų į klausimus apie korupciją. O mano asmeninis tikslas – išmokyti žmones, kaip eiti į gatves ir reikšti savo poziciją.“
Laisvai žurnalistikai reikia pinigų
Šių jaunų rusų karta gimė jau po Sovietų Sąjungos subyrėjimo 1991 metais ir užaugo pasaulyje, kur dominuoja socialiniai tinklai ir trumpi žinių reportažai. Skirtingai nei jų tėvai, šie piliečiai retai vartoja tradicinę žiniasklaidą.
Tad nenuostabu, kad jaunimas įgudo nekreipti dėmesio į Kremliaus kontroliuojamų kanalų siunčiamas žinutes. Jie renkasi „WhatsApp“, „Instagram“, „Telegram“, „YouTube“ ir „Facebook“.
„Kol turime galimybę veikti skirtingose medijose, turime jomis naudotis. Dabar sunku pasakyti, kas gali atsitikti ateityje, todėl privalome gyventi šia akimirka“, – sako S.Vybočas.
Valdžia visada gali daryti spaudimą reklamdaviams – kad jie vengtų tam tikrų laikraščių ar portalų. Taip tirpdomas žiniasklaidos kompanijų pelnas.
Tiesa, nepriklausomo portalo „MediaZona“ redaktorius Sergejus Smirnovas atmeta idėją, esą, Rusijoje nėra laisvos žiniasklaidos. Jo teigimu, skirtingai nei Kinija, Rusija negali „uždaryti“ viso interneto: „Čia tiesiog nėra tokių pajėgumų ir technologinių sugebėjimų.“
Tačiau valdžia visada gali daryti spaudimą reklamdaviams – kad jie vengtų tam tikrų laikraščių ar portalų. Taip tirpdomas žiniasklaidos kompanijų pelnas.
Pavyzdžiui, nepriklausoma televizija „Dožd“ neseniai įvedė mokestį už lankymąsi jos portale, o tokiu pavyzdžiu, regis, ketina pasekti ir daugiau nepriklausomų žiniasklaidos priemonių.
„Šiuo aspektu mūsų, kaip nepriklausomos žiniasklaidos, problema yra ne tai, kad Kremlius mus tildo. Problema yra pinigai. Kaip ir visai žiniasklaidai, mums reikia pinigų“, – paaiškino S.Smirnovas.
