Bemaž visi stebėtojai, net vokiečiai, pažymėjo vieną prieštaravimą. Nauju sau pareiškimu, kaip niekad anksčiau pripažindamas gėdingą Molotovo-Ribbentropo paktą, V.Putinas pasitraukė nuo visiškai kvailos neosovietinės propagandos. Tačiau nematė reikalinga parodyti bent truputį gailesčio dėl to, ką padarė jo šalis. Veikiau teisino. Kažkas tiksliai pastebėjo, kad posovietinis elitas bet kurį užuojautos reiškimą, jeigu kas nors nuo tavęs nukentėjo, vertintų kaip silpnumą. Čia ryškėja elgesio kultūros, taip pat politikoje, skirtumai. Ko vertas kad ir pokštas, kuriuo niekšingas sandėris, atnešęs neįtikėtinis tragiškų pasekmių milijonams, prilygintas saldžiai razinai iš senos bandelės. Tokie žodžiai kaip „klaida", „skriauda", „amoralumas", užuot prabilus apie nusikaltimą, juolab tarptautinį, atskleidžia mėginimą sumenkinti, trivializuoti, o gal ir nesugebėjimą žmogiškai suprasti, ką tai reiškė ir tebereiškia kitiems. Šiuo požiūriu V.Putinas, atvykęs parodyti, kad Rusija gali keistis į gera, sau daug nelaimėjo.
Kalbėta „Laisvės" radijui rusų kalba, 2009 09 02.
