Sekite 15min Google
Italijoje jau kitų metų pirmoje pusėje veikiausiai įvyks parlamento rinkimai. „Visi, ką sutikau Romoje, diskusijas apie juos pradėdavo nuo „Vannacci efekto“ – įspūdingai augančio politiko, kuris nori keisti Italijos užsienio politiką“, – pastebi analitikas.
Giorgios Meloni vadovaujama vyriausybė šį rudenį pasiekė neįprastą rekordą – tapo ilgiausiai be pertraukos dirbančiu ministrų kabinetu Respublikos istorijoje. Per maždaug 80 Respublikos metų Italijai vadovavo net 68 vyriausybės. Todėl politinis stabilumas nėra duotybė.
Jos partijos „Italijos broliai“ reitingas tebėra apie 27 proc. – beveik toks pats kaip prieš ketverius metus. Bet G.Meloni partneriai gerokai silpnesni. Prorusiškų nuostatų neslepiantis Matteo Salvini gali kritikuoti ginklų tiekimą Ukrainai ir sankcijas Rusijai, o Antonio Tajani – remti glaudų Italijos ryšį su ES ir NATO. G.Meloni subalansuoja kryptį.
Priešingai nei prognozavo kritikai, G.Meloni pasirinko pragmatišką laikyseną: išlaikė paramą Ukrainai, o santykiuose su ES vengia konflikto. Išaugo ir Italijos gynybos išlaidos: nuo 1,5 proc. BVP 2022 m. iki 2,1 proc. šiemet (nominaliai – nuo €30 iki beveik €50 mlrd.) Tarptautinėje erdvėje ji ne tik nebuvo izoliuota, bet ir užsitarnavo solidų statusą.
Buvęs generolas ir karo atašė Maskvoje Roberto Vannacci
Ir čia atsiranda Roberto Vannacci – buvęs generolas ir karo atašė Maskvoje, iš kurios 2022 m. buvo išsiųstas kartu su kitais diplomatais. Dar neseniai jis buvo beveik nežinomas. Viską pakeitė 2023 m. jo išleista knyga, tapusi bestseleriu.
2026 m. vasarį Vannacci, jau Europos parlamento narys, po politinio flirto etapo atsiskyrė nuo M.Salvini ir įkūrė „Nacionalinę ateitį“. Dabar ši partija apklausose renka apie 7,5–8 proc. Tai daugiau nei abi mažesnės G.Meloni koalicijos partijos atskirai. Jo rinkėjai gali tapti esminiai sprendžiant, ar G.Meloni po kitų rinkimų turės pakankamai balsų išlikti daugumoje.
Pasirinko Putiną
R.Vannacci programa siūlo „remigraciją“ – dalies migrantų grąžinimą į kilmės šalis, griežtesnes šeimų susijungimo ir pilietybės taisykles, didesnę paramą daugiavaikėms šeimoms, civilinių sąjungų panaikinimą ir griežtesnę abortų politiką. Ragina priešintis Žaliajam kursui, nutraukti ginklų tiekimą Ukrainai, nebedidinti gynybos išlaidų pagal NATO susitarimus, atkurti dialogą su Maskva ir rusiškų dujų importą (iki didelio masto invazijos Rusija tiekė apie 40 proc. dujų; importo beveik neliko, tačiau 2026 m. vasarą dujos vis dar vid. kainavo 1/3 daugiau nei 2021 m. Tad niša šiam siūlymui tarp rinkėjų yra).
Pats jis prorusiško politiko etiketę atmeta ir sako esąs „už Italiją ir Europą“. Paklaustas, ką rinktųsi – Vladimirą Putiną ar Volodymyrą Zelenskį, R.Vannacci pernai pasirinko V.Putiną.
„Pažadas keisti politiką Rusijos atžvilgiu turi auditoriją. Apklausos rodo, kad 34 proc. italų norėtų, jog Vakarai spaustų Kyjivą siekti taikos teritorinių nuolaidų kaina, dar 15 proc. norėtų nutraukti paramą. 52 proc. būtų pasirengę vėl pirkti rusiškas dujas, o 58 proc. nepritaria didesnėms gynybos išlaidoms. Tad G.Meloni pasirinkta kryptis toli gražu nėra savaime suprantama.
Tai nereiškia, kad Italija po kitų rinkimų nusisuks nuo NATO ar pakeis savo geopolitinę kryptį. Tačiau išlaikyti esamą liniją nebus lengva. Artėjant balsavimui G.Meloni darbotvarkėje vis daugiau vietos užims vidaus politika. Tas pats ir prezidento rinkimams besirengiančioje Prancūzijoje. Trapi politinė situacija ir Vokietijoje, tad artimiausias ciklas svarbiems sprendimams Europoje atrodo nepalankus“, – sako L.Kojala.
