Daugumos šiandieninių Vidurinės Azijos problemų šaknys glūdi pingančioje naftoje ir gamtinėse dujose. Žemos naftos kainos iš visų regiono šalių skaudžiausiai smogė Kazachstanui, o pigios gamtinės dujos – Turkmėnijai.
Be to, iš žaliavų eksporto didelę biudžeto dalį surenkanti Rusija, ilgus metus viliojusi milijonus imigrantų iš Vidurinės Azijos, taip pat išgyvena milžinišką nuosmukį.
Juodos Rusijos ekonomikos dienos itin atsilieps Tadžikistanui ir Kirgizijai.
Juodos Rusijos ekonomikos dienos itin atsilieps Tadžikistanui ir Kirgizijai, dviem labiausiai nuo užsienyje dirbančių tautiečių perlaidų priklausančioms šalims pasaulyje. Pinigai, kuriuos svetur uždirba tadžikai ir kirgizai, sudaro apie 40 proc. abiejų šalių BVP.
Iki krizės Rusijoje pradžios ten dirbantys Uzbekijos gyventojai kasmet į gimtinę atsiųsdavo daugiau negu 6 mlrd. dolerių.
Nors šiuo metu Rusijoje dirbančių imigrantų iš Vidurinės Azijos šalių pajamos gerokai sumažėję, tačiau tai nereiškia, kad jie šią šalį paliks. Gimtinėse vyrauja milžiniškas nedarbas, o patekti į kitas Europos ir Azijos šalis yra daug sunkiau, negu nuvykti į Rusiją.
Per pastarąjį pusmetį smarkiai nuvertėjo ir Vidurinės Azijos šalių nacionalinės valiutos, o tai sukėlė didelį paskolas būstui doleriais paėmusių žmonių pyktį.
Sausio viduryje Alma Atoje grupė kazachų reikalavo, kad jų paskolos būtų perskaičiuotos, panašius reikalavimus išreiškė ir protestuotojai Kirgizijoje.
Net ir Turkmėnijoje ir Uzbekijoje, beveik neturinčiose protestų istorijos, matomi pirmieji žmonių nepasitenkinimo esama padėtimi ženklai.
2015 m. balandį apie 200 algų negaunančių Turkmėnijos dujų pramonės darbuotojų paskelbė protesto akciją, kuri laikoma pirmąja autoritarinėje šalyje per pastaruosius du dešimtmečius.
Panašu, kad gyventojų nepasitenkinimas esama padėtimi į audringus protestus gali išvirsti ir Uzbekijoje. Pranešama, kad čia reguliarių algų jau kurį laiką negauna daugybė valstybės įmonių darbuotojų, o bankuose pradeda trūkti grynųjų pinigų.
