Vis daugiau amerikiečių pritaria nuostatai, kad šių kanalų uždraudimas ir kitokia tiesioginė reakcija į Rusijos klastotes padės nugalėti informaciniame kare. Deja, nepadės, įsitikinusi N.Jankowitz. Norėdami nugalėti, amerikiečiai turi pirmiausia rimtai įvertinti, kodėl RT, „Sputnik“ ir „netikros naujienos“ paveikia tiek daug žmonių.
Požiūris į RT ir „Sputnik“ veiklą padeda suprasti, kaip formuojama JAV politika dėl dezinformacijos. Rugsėjo 14 d. rašytoja ir konsultantė Molly McKew, kuri prisistato kaip informacinio karo ekspertė, liudydama Kongrese, teigė, kad šie „žiniasklaidos kanalai“ ir kitos šešėlinės struktūros paveikė amerikiečių protus. Reaguodama į tai M.McKew siūlo „parengti greitojo reagavimo į netradicinį informacinį karą pajėgumus”, siekiant „apsaugoti mūsų informacinę erdvę“. Be to, ji rekomendavo labiau reguliuoti socialinę žiniasklaidą.
Deja, rašo Kenano instituto bendradarbė, toks požiūris būdingas daugeliui žmonių, dirbančių sparčiai besiplečiančioje kovos su netikromis naujienomis srityje. Jie siūlo tiesiogiai atsakant į Rusijos veiksmus galbūt riboti žodžio laisvę, socialinėse platformose žymėti klaidinančią informaciją ir steigti kovos su dezinformacija centrus. Nuolat pateikiama siūlymų sukurti vakarietišką atsvarą kanalui RT, nors pastarasis turi vos 8 milijonus žiūrovų Jungtinėse Valstijose per savaitę. (Tiesa, kanalas turi daugiau žiūrovų socialiniame tinkle „YouTube“, tačiau ten juos pritraukia daugiausia ne naujienos, o memai arba katastrofų vaizdo įrašai.)
Atrodo, kad niekas nenori aptarinėti, kodėl žmonės tampa tiksline Rusijos dezinformacijos auditorija, kodėl klaidinantys pasakojimai susilaukia jų dėmesio ir ko būtų galima imtis norint tai pakeisti.
Socialinių tyrimų centro „Pew Research Center“ duomenimis, vos 20 procentų amerikiečių pasitiki savo valdžia. Toks pat menkas skaičius JAV gyventojų pasitiki nacionaliniais žiniasklaidos kanalais. Neįmanoma vienareikšmiškai pasakyti, kas lemia tokį nepasitikėjimo augimą, tačiau pastaruosius du dešimtmečius tai sutapo tiek su sensacingų interneto naujienų populiarumo augimu, tiek su nykstančia vietine žurnalistika.
Skaitydami vietines naujienas žmonės prisimena apie prastėjančią padėtį savo banko sąskaitose, mato griūvančią infrastruktūrą ir jaučiasi atskirti bei beteisiai, todėl noriai priima bet kokią informaciją, kuri yra skiriama būtent jiems. Tai gali būti D.Trumpo „Twitter“ žinutės. Tai gali būti abejotinos kraštutinių dešiniųjų ar kairiųjų sukurtų svetainių žinutės, kurios gali atrodyti teisingos. Arba gali paaiškėti, kad tai rusiška dezinformacija, kuria siekiama išnaudoti tą pasitikėjimo spragą, rašo N.Jankowitz.
Tačiau ne viskas prarasta. Dezinformaciją galima įveikti nesiimant jokių naujų iniciatyvų, pateikiamų naujo šaltojo karo kalba. Jungtinės Valstijos turėtų imtis ne „greitojo reagavimo informacinių operacijų“, o sistemiškai atkurti amerikiečių analitinius įgūdžius, taip pat investuoti į žiniasklaidą, kuri būtų pagrįsta tiesa, o ne spustelėjimų skaičiumi.
Kova prasideda žmonių protuose. Mokymo programose valstybės turėtų skatinti sutelkti dėmesį į kritinį skaitymą ir analitinius įgūdžius, pritaikytus skaitmeniniam amžiui. Per įvadinius universitetų seminarus turėtų būti pristatomi šaltinių analizės ir emocinio manipuliavimo žiniasklaidoje pradmenys. Turėtų būti rengiami panašūs suaugusiųjų švietimo kursai, pradedant nuo valstybės tarnautojų. Valstybė galėtų įvairiai skatinti didžiąsias korporacijas dalyvauti šiame procese.
Socialinių tyrimų centro „Pew Research Center“ duomenimis, vos 20 procentų amerikiečių pasitiki savo valdžia.
Tokie mokymai jau rengiami kitose šalyse. Ukrainoje nevyriausybinė organizacija IREX 15 000 žmonių surengė mokymus kritinio mąstymo, šaltinių vertinimo ir emocinio manipuliavimo klausimais. Po to IREX nustatė, kad tarp mokymuose dalyvavusių žmonių 29 procentais padaugėjo tų, kas pasitikrina skaitomų naujienų šaltinius. Kita Rusijos kaimynė Suomija yra atspari Rusijos įtakai iš dalies dėl to, kad ten jau nuo vaikystės rengiamos žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo programos.
JAV valdžia taip pat turėtų sudaryti vienodas sąlygas informacijos sferoje, daugiau lėšų skirti visuomeniniams transliuotojams ir reikalauti, kad didžiosios bendrovės, tokios kaip „Facebook“ ir „Twitter“, kurių galimybėmis informaciniame kare naudojasi Rusija, svariai finansiškai prisidėtų prie pastangų remti vietinę pilietinę žurnalistiką, ragina N.Jankowitz. Jei socialiniai tinklai nenori patys būti tiesos arbitrais (nepaisant to, kad 45 procentai suaugusių JAV gyventojų žinias gauna iš „Facebook“), jie turėtų bent skirti stipendijas žurnalistams, kurie teikia žmonėms svarbią informaciją apie tai, kas vyksta netoli jų, ir leisti nemokamai reklamuotis mažoms žiniasklaidos priemonėms, kurios negali konkuruoti su nacionalinės žiniasklaidos gigantais.
Galiausiai Jungtinės Valstijos jokiu būdu neturėtų mėginti apriboti žiniasklaidos laisvės. RT ar „Sputnik“ galbūt ir gali būti priskirtos užsienio agentams, tačiau nederėtų jų uždrausti. Be to, JAV neturėtų išradinėti dviračio kurdamos amerikietišką RT versiją. Tai būtų didelė klaida, dėl kurios Jungtinės Valstijos prarastų savo, kaip žodžio laisvės gynėjos, reputaciją. Tai tik padidintų pasitikėjimo krizę, kuri visų pirma ir lėmė Rusijos dezinformacijos sėkmę, mano specialistė.
Rusija labai išradingai išnaudoja šalių silpnybes, tačiau šios silpnybės yra pačių šalių problema. Kol politikos formuotojai nesuvoks, kad kova su dezinformacija turi būti sutelkta į žmones, šie ir toliau taps lengvu taikiniu Rusijos melui.
