Kaip rašo straipsnio autorius, viena Rusijos bendrovė 2009 m. ruošiasi į rinką paleisti žaidimus - simuliatorius, imituojančius karą, jei Gruzija antrą kartą, šį kartą remiama NATO, įsiveržtų į Pietų Osetiją.
„Politika - tai politika. O žaidimas - tai žaidimas. Šių dviejų dalykų painioti nereikia", - pareiškė žaidimą kuriančios bendrovės atstovas. Tačiau politinė potekste akis rėžia jau žaidimo pavadinime: „Protivostajanijie. Prinuždienijie k miru" („Priešprieša. Privertimas taikai". Taip rusai vadino karą Gruzijoje - red.past.). Pavadinimas atspindi propagandines klišes, kurias įpratę naudoti Rusijos vadovai, nenorintys karo vadinti karu. Sovietiniais laikais karas Afganistane buvo vadinamas „internacionalinės pareigos atlikimu", postsovietiniais laikais Čečėnijoje - „antiteroristine operacija“, Gruzijoje - „privertimu taikai".
Toliau dar gražiau. Žaidimo legenda „iki negalėjimo“ politizuota. Veiksmas vyksta 2009 m., Gruzijai nusprendus siekti revanšo. Neva Gruzija, užsitikrinusi Lenkijos ir Ukrainos paramą, pabando „dar kartą užgrobti Abchaziją ir Osetiją". Reikia turėti galvoje, kad Gruzijoje separatistų anklavuose jau yra ir, matyt, 2009 metais iš ten tikrai nepasitrauks, Rusijos reguliarioji kariuomenė.
Pagal žaidimo legendą, Lenkija yra vaizduojama kaip Gruzijos sąjungininkė (politinė realybė tokia, kad šios dvi šalys jau dabar yra partnerės), o Ukraina žaidime blokuos Rusijos Juodosios jūros laivyną Sevastopolio uoste (ji tai jau bandė daryti per realų Rusijos ir Gruzijos karą). Susiklosčius tokioms aplinkybėms Rusija žaidime smogia atsakomąjį smūgį. Tačiau kaip jis gali būti atsakomasis, jei Rusija šias teritorijas jau ir taip kontroliuoja?
Tarp žaidimo ir realaus gyvenimo yra vienas skirtumas: žaidimas leidžia rinktis kieno pusėje „kariauti" - Rusijos, Gruzijos ar NATO.
Už visų sveiko proto ribų išeinančiame žaidimo aprašyme teigiama, kad žaidime bus naudojama „tikroviška visų konflikto šalių naudojama technika" (laivynas, kompleksiniai kariniai įrenginiai, nepilotuojami žvalgybiniai įrenginiai ir t.t.), taip pat bus realiai atvaizduojamas „Šiaurės Kaukazas ir visa Europa".
Žaidimą kuriančios kompanijos atstovai net nurodė auditoriją, į kurią taikomas jų „kūrinys": „Tai žmonės, kurie domisi karo istorija, strategija ir taktika. Žmonės, kurie jau tarnavo kariuomenėje ir turi karybos enciklopedinių žinių". Galima taip ir įsivaizduoti Putiną su Medvedevu šiame kompiuteriniame „šedevre" žudančius Saakašvilį.
Net keista, kodėl iki šiol neišleistas žaidimas, kuriame Rusija „priverčia taikai" Ukrainą, iš kurios turėtų būti atimtas Krymas.
Žaidimai, kurie remiasi tikrais istorijos įvykiais - ne Rusijos išradimas. Tokiais žaidimais mielai naudojasi teroristinės organizacijos ir prieštaringi politiniai režimai. Pavyzdžiui, organizacija „Hezbolah" turi žaidimą „Specialiosios pajėgos - 2". Šiame žaidime virtualūs žudikai naikina Izraelį. Ne be kaltės ir JAV, kur išleistas „Virtualus šachidas" ir „Musulmoniškos skerdynės". Irane populiarus žaidimas „Uosto išgelbėjimas: gynyba ugnies linijoje", kuriame žaidėjai kaunasi su vakarų koalicijos kariuomene. Egzistuoja daugybė internetinių žaidimų, kuriuose galima žudyti Osamą bin Ladeną.
Dėl tokių žaidimų pasirodymo, be abejo, kalčiausi yra politikai, šiuolaikinį pasaulio valdymą paverčiantys beprasmiu ir žiauriu koviniu filmu. Rusija, kurioje per amžius nuosava tauta buvo naikinama tiesiog pramoniniu būdu ir kuri, istorijos prasme, dar ne taip seniai pergyveno siaubingą, žmonių žūties prasme, Antrąjį pasaulinį karą, reikiamo imuniteto tokiam šlamštui, kaip šie žaidimai, dar neišsiugdė.
„Aš neraginu uždrausti „antrojo Gruzijos karo" žaidimo išleidimą Rusijoje. Aš tik labai norėčiau, kad patys jo autoriai ir leidėjai pagalvotų, ar verta versti „karinės strategijos žinovus" (kuriais galiausiai pasirodys esantys vaikai ir paaugliai) šaudyti į gruzinus. Norėčiau, kad autoriai patys atsisakytų šios idėjos. Svajoju, kad savo požiūrį į šį žaidimą išdėstytų ir Rusijos provoslavų bažnyčia, taip susirūpinusi mūsų visų dvasingumu ir dora. Noriu, kad bažnyčia pasakytų - teisinga ar ne repetuoti karą su bendratikiais, kai dar iki galo net nežinomi realaus, ką tik pasibaigusio karo padariniai", - rašo straipsnio autorius.
