V.Putino valdžia silpsta.
Dabar nuolat girdime ne tik V.Putiną, bet ir kitus žmones (pavyzdžiui, buvusį ministrą pirmininką ir prezidentą Dmitrijų Medvedevą) kalbant apie karo prasmę, katastrofiškas pasekmes, kurios laukia Ukrainos ir Vakarų ir panašiai. Tai ženklas, kad Putinas praranda kontrolę.
Paprastai naujienose apie tokius pareiškimus pagrindinis dėmesys skiriamas jų turiniui. Čia kyla pagunda pakliūti į Rusijos baimės propagandos pinkles. Tačiau esmė yra tokia, kad dabar ir žmonės, ne tik V.Putinas, jaučiasi galintys taip kalbėti. Prieš karą šito buvo mažiau.
Tokia propaganda turi keletą tikslų. Iš pažiūros taip rodomas lojalumas Putinui. Rusijai pralaimint, geriausia jos viltis yra įtikinti Vakarus, kad vis dėlto ji nesustabdoma (o taip nėra – kaip ir JAV, jos istorija nusėta karo pralaimėjimais).
Tuo pačiu metu tokia niūri propaganda yra retorinis pasirengimas kovai dėl valdžios V.Putinui galiausiai kritus.
Jei Rusija pralaimės karą, žmonės, dabar kalbantys radikaliai, bus saugūs. Savo ruožtu aš drastiškus pareiškimus esu linkęs vertinti kaip įrodymą, kad svarbūs rusai mano, jog Rusija pralaimi.
Nesu įsitikinęs, kad D.Medvedevas, kuris ilgus metus buvo laikomas liberalia alternatyva V.Putinui, pats tiki ta antisemitine, antilenkiška ir antivakarietiška neapykantos kalba, kurią skelbia „Telegram“ tinkle. Jis tiesiog kuria savo profilį, kuris vėliau gali būti jam naudingas (kaip kadaise jam buvo naudingas technokrato profilis).
Kitas įdomus pavyzdys yra Ramzanas Kadyrovas, valdantis Čečėniją kaip savo asmeninę satrapiją nuo tada, kai padėjo V.Putinui laimėti Antrąjį Čečėnijos karą. R.Kadyrovas vadovauja savotiškai asmeninei ginkluotai gvardijai, kartu su Rusijos armija kovojančiai jos karuose užsienyje.
Ukrainoje Kadyrovo vyrai susitvarkė taip, kad išvengtų didelių aukų. Žvelgiant iš jo paties interesų perspektyvos, tai suprantama. Jo kariai saugomi būsimai kovai dėl valdžios poputininėje Rusijoje.
Kadyrovas dabar siūlo Rusijai Čečėnijoje įrengti oro gynybos sistemas. Jis teisinasi tuo, kad Ukraina gali užpulti Čečėniją, o juk tai – labai menkai tikėtina. Panašiau, kad jis ruošiasi poputininei Rusijai, kurioje Čečėnija pretenduotų į nepriklausomybę.
Kitas Putino silpnumo požymis – jo kariuomenė. Argumentą, kad Rusija laimi, galima patvirtinti arba paneigti kariniu požiūriu.
Tačiau V.Putino politinės jėgos šaltinis yra ir pati kariuomenė. Teiginys apie jos amžiną nenugalimumą yra nuoseklus Putino propagandos elementas.
Rusai gali manyti, kad Rusija laimi karą (aš taip nemanau). Tačiau realiame pasaulyje, Ukrainos teritorijoje, Rusijos kariuomenė patiria nuostolių.
Rusijos kariuomenė patiria įrangos ir karininkų nuostolių, o tai kelia grėsmę jos, kaip institucijos, vientisumui, jau nekalbant apie jos gebėjimą atlikti daugybę kitų savo misijų už Ukrainos ribų.
Padėtį dar labiau pablogina sankcijos. Pasaulinės klasės armija nėra tokia, kuri Teherane ieško bepiločių orlaivių, sukurtų pagal Vakarų technologijas – būtent tai dabar daro Rusija.
Putinas gali išgyventi net jei jo kariuomenė nebus stipri. Tačiau tam tikru momentu nebuvimas stipriu reiškia, kad ir nebeatrodai stiprus.
Rusijos kariuomenė taip pat patiria siaubingų žmogiškųjų nuostolių, o tai – dar vienas V.Putino silpnumo požymis. Rusijos valstybė gali mobilizuoti savo gyventojus karui tik emociniame, o ne realiame kariniame lygmenyje.
Rusijos regionuose dabar intensyviai ieškoma gerai apmokamų „savanorių“, kurie bus pasiųsti mirti be jokio apmokymo.
Putinas aiškiai baiminasi, kad visuotinė mobilizacija sužlugdys jo populiarumą ir atneš galą jo režimui. Šia prasme jis yra silpnas. Rusijos valstybė iš viršaus atrodo fašistinė, tačiau jai trūksta fašistinio pajėgumo totaliniam karui. Iki šiol ji valdė savo gyventojų demobilizaciją, o ne mobilizaciją.
Yra toks senas komunistinis juokelis: „mes apsimetame, kad dirbame, o tu apsimeti, kad mums moki“. Šiandien Rusijoje realybė yra kažkas panašaus į „tu apsimeti, kad laimi karą, o mes apsimetame, kad rodome entuziazmą“.
Putinas sulaukia šiokios tokios paramos karui, kol jis tėra televizijos šou, bet negali būti tikras, kad rusai rizikuos savo kūnais. Taigi dramatiška Rusijos televizijos ir Rusijos lyderių retorika „Telegram“ tinkle yra pakaitalas nacionaliniam sutarimui dėl karo, o ne įrodymas, kad tokio sutarimo esama.
Kol visi skleidžia nacionalistinę propagandą, tam tikra pusiausvyra išsaugoma. Tačiau tai reiškia, kad visi blefuoja prieš visus kitus.
Pusiausvyrai, kuri išlaiko Putiną valdžioje – varžovų suvaldymui, švelniai gyventojų paramai, kariuomenės integralumui – iššūkį kelia nenuspėjamo, brangaus karo realybė. Kol kas Putinui puikiai sekėsi laikyti mus visus rūke. Bet dabar jis pats atrodo pasiklydęs karo rūke.
Spąstai, į kuriuos Putiną įspraudžia varžovai, visuomenė ir kariuomenė, atrodo taip: mes visi su tavimi sutiksime, kad laimime karą, bet visi tave kaltinsime, jeigu jį pralaimėsime. Visa tai temdo emocijos ir baimė. Toks yra bendras vaizdas.
Neaišku, kaip Putinas galėtų išsisukti – tik paskelbdamas pergalę.
Putinas viliasi – kaip visada – kad Vakarai skausmą pajus greičiau nei jis. Taip veikia jo užsienio politika: generuoti nuostolius visiems, įskaitant Rusiją, tikintis, kad kita pusė nusileis pirma.
Praeityje Putinas atrodė esąs geras lošėjas. Tačiau geras lošėjas žino, kada pasitraukti iš žaidimo.
