Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vokietija – Serbijos ir Makedonijos romų pažadėtoji žemė

Darbininkas Skopjė mieste
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Darbininkas Skopjė mieste
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
A A

Nuo tada, kai Europos Sąjunga suteikė serbams ir makedonams bevizį režimą, smarkiai padaugėjo romų iš Balkanų šalių, prašančių prieglobsčio. Tačiau, nepaisant patiriamų sunkumų, Vokietija Skopjės ir Belgrado lūšnynų gyventojams tebelieka pažadėtoji žemė.

Orhano kelias į Vokietiją prasideda Makedonijos sostinės Skopjės šiaurinio mikrorajono Šutkos gatvelėje esančioje interneto kavinėje. Nuo lubų nukarę elektros kabeliai, baltas liuminescencinės lempos vamzdis apšviečia dulkėtus kompiuterių ekranus, vienus nuo kitų atskirtus plastikine plėvele. Stovėdamas už jos, 27 m. Orhanas nervingai prisidega cigaretę. Jo sesuo Fatima sėdi priešais vieną iš  kompiuterių ekranų – tuoj prasidės jos pirmasis pasimatymas su vokiečiu.

Kol Fatima laukia ant medinės kėdės Šutkoje, jos būsimasis vyras sėdi ant odinės sofos Diuseldorfe, žvelgdamas į internetinę kamerą. Šiandien jie matosi pirmą kartą. Fatimos bilietas į Vokietiją – storokas devyniolikmetis, vilkintis džemperį su gobtuvu. Jos motina ir kelios kaimynės stebi susitikimą: visoms rūpi, ar Fatimai patiks jaunuolis iš Vokietijos. Moterys tikisi, kad tokiu atveju jos šeima galėtų ištrūkti iš Šutkos, kuri laikoma neoficialia Europos romų bendruomenės sostine.

Einant Šutkos gatvėmis girdėti, kaip žmonės keikia „sušiktą Šutką“ ir kalba, jog visi iš jų juokiasi ir kad jie neturį pinigų. Jie keikiasi vokiškai. Kai kurie Šutkos romai paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį dirbo sezoninius darbus Vokietijos miestuose. Daugelis jų buvo karo pabėgėliai, per karą Jugoslavijoje ieškoję prieglobsčio Vokietijoje, tačiau deportuoti konfliktui pasibaigus. Šioje šalyje jie vis dar turi draugų ir giminių bei nuolat apie ją galvoja kaip apie klestėjimo ir geresnio gyvenimo vietą.

Pasak Orhano, jei suplanuota santuoka pavyks, svetimšalis atvyks į Šutką ir pasiims Fatimą į Diuseldorfą. Naujasis žentas, paaiškina jis, sumokės už visos šeimos autobusų bilietus. O kai visi septyni šeimos nariai bus Vokietijoje, už juos pateiks prieglobsčio prašymus. Orhanas sako, kad visada reikia turėti pagalbininką, ką nors, išmanantį Vokietijos įstatymus, taip sakant, prieglobsčio vadovą, kad naujoji pradžia Vokietijoje klostytųsi sėkmingai. Žmonės, bandantys įsitvirtinti savarankiškai, priduria jis, daro per daug klaidų.

Serbija: arčiau ir toliau

Romų mikrorajonai Serbijos sostinėje Belgrade yra 450 km. arčiau Vokietijos, tačiau tenykščiams ji atrodo esanti daug toliau. Antenoje, nelegalioje gyvenvietėje, šalia 75-ojo autobuso maršruto linijos pabaigos, nėra interneto, nėra „Skype“ ir niekas iš gyventojų neturi giminaičių Vokietijoje. Todėl niekas negali parodyti žmonėms, kaip geriausia ten patekti. Tėra tokie kaip 25-erių Asimas, stovintis už degančios šiukšlių krūvos ir besišildantis rankas. Jis neturi nei asmens tapatybės dokumentų, nei gimimo liudijimo, o tai reiškia, kad jis neturi jokių vilčių gauti jokio darbo, lengvatų augantiems vaikams ir nesusikurs gerovės. Jo gofruoto metalo trobelės stogą, dengtą kartoninėmis plokštėmis, remia automobilių padangos. Viduje Asimo žmona slaugo šešių mėnesių dukrytę, kurios vystyklai – iš servetėlių, Asimo rastų Belgrado gyventojų išmestose šiukšlėse. Suaugusieji kaip tualetus naudoja žemėje iškastas duobes. Oras pilnas supelijusio maisto tvaiko ir aitrios degančio plastiko smarvės.

Asimas sako, kad diena Antenoje laikoma gera, jei gretimų kapinių duobkasiai neišjungia vandens, nes tuomet lūšnyno gyventojai jo gali prisipildyti savo plastikinius butelius. Jiems sekasi, jei šalia esančiame gyvenamajame rajone įjungta elektra – tada jie gali nelegaliai naudoti elektros energiją. Jie laimingi, jei sugeba apsaugoti dukros veidą nuo žiurkių įkandimų naktį. Asimas klausia: „Kada, jei ne dabar, aš turėčiau dingti iš šios apgailėtinos vietos?“

Nuo 2009 m. pabaigos Makedonijos ir Serbijos piliečiams nebereikia Vokietijos vizų. Europos Sąjunga nori parodyti gerą valią dviem šalims kandidatėms, ketinančioms prisijungti prie bloko. Tačiau patiems neturtingiausiems Makedonijos ir Serbijos gyventojams bevizis režimas simbolizuoja tik galimybę pabėgti.

Tik mažiau nei 1 procentas iš Serbijos ir Makedonijos atkeliaujančių prašymų suteikti prieglobstį patenkinami. Žmonės įtaria, kad jiems irgi nepasiseks, tačiau nesupranta kodėl. Jie vis tiek vyksta į Vokietiją ir nori pasilikti. Kiekvienas ir kiekviena turi savo požiūrį į tai, kaip susikurs geresnį gyvenimą, kurį tikisi rasti Vokietijoje. Orhanas iš Makedonijos iš pradžių nori išsiųsti savo seserį. Asimas iš Serbijos planuoja tiesiog iškeliauti į nežinią. Kai kurie yra neturtingi ir be perspektyvų – jie vyksta į Vokietiją, nes žino, kokia turtinga ši šalis. Kiti – nes nebegali pakęsti savo dabartinio gyvenimo.

Iki šių metų spalio apie 4000 žmonių iš Makedonijos pateikė prieglobsčio prašymą Vokietijoje – apie penkis kartus daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Tik iš Serbijos gauta daugiau prieglobsčio prašymų – nuo šios vasaros iš viso apie 7 000. Daugumą jų pateikė romai.

Svajonės apie gerovę

Naujausi pasiūlymai skelbiami kelionių agentūros, esančios visai šalia Šutkos turgaus aikštės, lange. Autobuso bilietas iš Makedonijos į Prancūziją kainuoja 27 eurus, o kelionė į Diuseldorfą –– 120, nors atstumas ir mažesnis. Orhanas paaiškina, kad kainos išauga dėl paklausos: Vokietija, 40-ties tūkstančių Šutkos gyventojų nuomone, turi geresnę reputaciją.

Šutkos meras yra vienintelis meras romas Makedonijoje. Nepaisant to, daugelis Šutkos gyventojų joje nesijaučia kaip namie. Žmonės turgaus aikštėje svajoja apie gyvenimą Vakarų Europoje, dauguma tikisi išvykti į Vokietiją. Kitaip nei kaimynai iš Belgrado, Šutkos gyventojai gerai informuoti apie Vokietijos socialinio draudimo sistemą. Jie kalba apie darbo centrus, o kai kurie net vartoja vokiečių žargoną, terminus. Jie žino, kokios dosnios išmokos vaikams bei kokios ten mokyklos ir ligoninės. Jie taip pat žino, kad prieglobsčio prašytojai nuo rugpjūčio gauna daugiau pinigų.

Vokietija už gerą reputaciją Šutkoje turėtų dėkoti daugiausia tokiems jauniems vyrams kaip Orhanas. Jie pasakoja nostalgiškas istorijas apie rojų tarp Fiurto Bavarijoje ir Osnabriuko šiaurėje – vaikystės prisiminimų šalį. Orhano tėvai pabėgo iš Albanijos į Paderborną šiaurės vakarų Vokietijoje 1986-aisiais. Ten romų šeima pateikė prieglobsčio prašymą, Orhanas lankė pradinę mokyklą ir išmoko kalbą. Vokiška šeimos svajonė truko šešerius metus.

Ji baigėsi 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Šiaurės Reino–Vestfalijos žemės valdžia nusprendė atsikratyti romų. Tačiau, užuot tiesiog deportavę juos, socialdemokratai pristatė vadinamąją reintegracijos programą. Jie sumanė padėti deportuojamiesiems, šiems grįžus į savo gimtąsias šalis. Orhano tėvas sutiko su vokiečių repatriacijos pasiūlymu, už kurį gavo 300 markių kelionės išlaidų kompensaciją, o kitą pusmetį – po 400 markių per mėnesį, kurios turėjo padėti įsikurti Šutkoje.

Šeima apsigyveno 60-ties kvadratinių metrų name Šutkoje, už kurį mokėjo Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė – vietoje be kanalizacijos, vandentiekio ir šiukšlių išvežimo. Niekas ten neturėjo galimybės rasti darbo. Dauguma reintegruotųjų anksčiau niekada nebuvo buvę Šutkoje. Humanitarinės pagalbos darbuotojai ten dirbo kelerius metus, vėliau išvyko. Orhanas rodo į dabar apleistą Raudonojo Kryžiaus pastatą ir nuolaužų krūvą, kur buvo labdaros organizacijos „Caritas“ biuras.

Apleistas getas

Orhanui Šutka yra didžiausias Europos getas, vieta, kur žmonės gyvena gatvėje, vagia ir vartoja narkotikus. Vieta, kurioje vanduo visam kvartalui tiekiamas viena žalia žarna. Vieta, kur vyrą partrenkia automobilis, ir jis sėdi priešais savo namus drebančiomis kojomis, veltui laukdamas greitosios pagalbos. Mikrorajone nėra nei ligoninės, nei gaisrinės, policija irgi retai apsilanko. Šutkos traukos centras ir daugelio pragyvenimo šaltinis – „Western Union“ biuras turgaus aikštėje, į kurį gyventojai ateina pasiimti jų artimųjų iš Vokietijos, rečiau – Italijos ar Šveicarijos, siunčiamų pinigų.

Orhanas taip pat retsykiais iš giminaičių gauna pinigų: kartais 50, kartais 70 eurų. Kaip ir dauguma jo draugų, Orhanas bedarbis. „Dirbu privačiai“, – sako jis. Šitaip jaunas vyras apibūdina sunkų dvylikos valandų darbą automobilių plovykloje, kurioje poliruoja automobilius už 5 eurus per dieną arba 300 plastikinių butelių surinkimą, kuriuos pridavęs gauna 4 eurus..

Orhanas yra dviejų vaikų tėvas. Jaunėliui sauskelnes perka po vieną, kadangi dažniausiai negali sau leisti įsigyti visos pakuotės. Elektra į jų namus nebetiekiama jau metų metus, nes sąskaitos neapmokėtos.

Jo geriausias draugas Dino taip pat reintegruotas iš Vokietijos. Du vyrai vakarais susitinka turgaus aikštės kavinėje – jaunų bedarbių vyrų susitikimo vietoje – ir kalbasi vokiškai. Vokietija padovanojo gatvėmis važinėjančius autobusus, ant kurių durų vis dar yra ženklai vokiečių kalba: „Prašome parodyti bilietą“. Šutkoje juntamas pažadėtosios žemės buvimą.

Kai Orhanas lankėsi Paderborne prieš kelis mėnesius, poliravo automobilius už 50 eurų per dieną, kuriuos jam sumokėdavo grynais. Dino gyveno Kelne ir nuo tada jis svajoja apie naujus drabužius iš H&M ir „Zara“ bei apie vaikų darželį trims savo dukterims. Jis nebenori su žmona miegoti ant senelio sofos. „Vokietija padeda visiems: afrikiečiams, arabams, kodėl ne mums?“

Kai Orhanas ir Dino, vietiniai Vokietijos ekspertai, kalba apie šalį, jų vadintą namais, kiekvienas, niekada ten nebuvęs, klausosi sužavėtas. Dino turi iškalbos dovaną, kurią net naudoja užsidirbti šiek tiek pinigų. Kai moterys kenčia nuo depresijos, jis išvaro piktąsias dvasias. Jei vaikas pernelyg judrus, dėl to kaltas kaimynų pavydas, kurį Dino nuveja šalin.

„Geriau būti nelegalu Vokietijoje nei nematomam Serbijoje“

Orhanas ir Dino retai palieka Šutką. Jie sako, kad Šutkos gyventojai negali rasti darbo Skopjės centre. Tačiau reikalai prasti ir pačioje  Šutkoje, kur trečdalis didžiojo turgaus prekeivių jau uždarė savo prekystalius ir patraukė į Vakarus. Prieš kelias savaites Dino draugas vokietis parašė jam per „Facebook“: „Broli, visi tavo žmonės čia. Kodėl neatvyksti?“

Kitus bandyti savo laimę labiausiai už viską skatina sugrįžusių iš Vokietijos istorijos. Asimą iš Serbijos lūšnyno taip pat padrąsino viena šių istorijų. Prieš kelias savaites jis pirmąsyk sutiko žmogų, entuziastingai kalbėjusį apie Vokietiją. Vyras pasakojo istorijas jiems sėdint šalia degančios plastiko krūvos. Jis porino apie sveikatos draudimo kortelę, suteikiančią teisę į gydymą, švarias Bonos gatves ir savo mėgstamą futbolo klubą Miuncheno „Bayern“. „Pasakojimai suteikė man vilties“, – sako Asimas.

Prieš kelias dienas jis gavo vizitinę kortelę vieno Serbijos romų bendruomenės nario, nelegaliai mikroautobusu per sieną vežančio net neturinčius dokumentų žmones. Tokia kelionė į Vokietiją Asimui kainuotų 680 eurų: 200 už jį ir jo žmoną, 80 už jų šešių mėnesių dukrą, o likusieji 400 eurų skirti Serbijos pasieniečiams papirkti. „Bet kas yra geriau nei šliaužioti šioje purvynėje, – sako Asimas. – Geriau būti nelegalu Vokietijoje nei nematomam Serbijoje.“

Nuo 2009 m. Belgrado valdžia iš miesto centro iškeldino septynias nelegalias romų gyvenvietes, tokias kaip Antena, kurių iš viso yra daugiau nei šimtas.

Pastarosiomis savaitėmis sugriežtinta Serbijos pasienio kontrolė, nes Balkanų šalių vyriausybės nerimauja galinčios prarasti vizų lengvatas. Lengvatų pašalinimą inicijuoja šešių ES šalių vidaus reikalų ministrai, besiskundžiantys didėjančiu prašymų suteikti prieglobstį iš Makedonijos ir Serbijos skaičiumi. Vienas jų – Vokietijos vidaus reikalų ministras Hansas Peteris Frydrichas, konservatyvios Krikščionių socialinės sąjungos (vok. Christlich-Soziale Union, CSU) atstovas, praėjusį mėnesį pareiškė: „Masinis Serbijos ir Makedonijos piliečių antplūdis turi būti nedelsiant sustabdytas.“

Nežlugusios svajonės apie Vokietiją

Frydricho nuogąstavimai nesulaukė atgarsio Antenoje, kur nelegalų pervežėjai ir toliau priima užsakymus. Asimas nori išvykti gruodį. Jis teigia, kad atvykęs į Vokietiją ir pradėjęs gauti pinigų iš valdžios, galės sumokėti vežėjams dalimis.

Nors žmonės Šutkoje puikiai žino apie politinius debatus, tai neprivertė jų pakeisti kelionės planų.

Orhanas taip pat turi pagrindo manyti, kad galėtų greitai išvykti. Vokietis iš Diuseldorfo parašė, jog jam patiko Fatima ir kad per ateinančias 14 dienų atvyks į Makedoniją jai pasipiršti. Fatima sėdi viename iš galinių kambarių. Ji tyčia nesišukavo plaukų ir nesidažė apkramtytų nagų. „Jis toks storas“, – nuolat kartoja ji.

Tačiau net ir Fatima mano, kad jai ir jos šeimai tai gali būti geriausia išeitis. Orhanas sako, jog Fatimos kraitis įvertintas 5000 eurų, nes ji vis dar nekalta. Ir jei naujasis žentas nuspręstų nepadėti šeimai įvažiuoti į Vokietiją, jie viską padarys patys. Orhano žodžiais tariant, atėjo laikas ištrūkti iš Šutkos ir grįžti į senuosius namus.

Iš anglų k. vertė Kšištofas Kšivecas

Parengta pagal Özlem Gezer straipsnį „Germany Remains Promised Land for Roma in Serbia and Macedonia“

Bernardinai.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min