Vyras pripažino, kad net jo kolegos sako, jog jis dirba blogiausią darbą kariuomenėje. Jis retai gauna laisvo laiko, nes niekas nenori jo pavaduoti.
Majoras S.Laziukas blogas naujienas visada perduoda akis į akį.
„Sunkiausia, kai žmonės vis dar turi vilties, – pasakojo jis žurnalistams. – Jie galvoja, kad galbūt įvyko klaida.“
Jo padalinys, įdarbintas kariuomenės verbavimo tarnyboje, ne tik išsiunčia nenorinčius kariauti jaunuolius, bet ir grąžina juos į morgą.
Kai šių metų vasarį Ukraina paskutinį kartą viešai pranešė apie aukų skaičių, prezidentas Volodymyras Zelenskis pripažino, kad žuvo daugiau kaip 46 tūkst. Ukrainos karių. Tačiau nepriklausomi Vakarų analitikai mano, kad šis skaičius yra daug didesnis.
Ukrainai desperatiškai reikia atsarginių karių. Visi 25–60 metų vyrai privalo atlikti karinę tarnybą, tačiau norinčiųjų jau seniai nebeliko, pastebi „The Telegraph“.
Dabartinis karo etapas yra kruvina aklavietė. Taikos derybos niekur nenuvedė, o atnaujinti masiniai Rusijos dronų ir raketų smūgiai civilinei infrastruktūrai aiškiai rodo, kad Vladimiras Putinas nesiruošia nutraukti karo.
S.Laziukui tai reiškia, kad pranešimai apie mirtį, kuriuos jis privalo pristatyti šeimoms, dar ilgai nesibaigs. Jo darbas toli gražu nepanašus į tą, kurį jis dirbo iki invazijos pradžios: tuomet jis rengė teisines sutartis architektų firmai.
Vyras buvo mokomas, kaip pranešti blogas naujienas žuvusiųjų šeimoms akis į akį. Tačiau, jei nieko nėra namie, jis iš anksto paskambina ir praneša, kad yra užantspauduotas laiškas, kurį jis turi įteikti asmeniškai.
Tačiau jo darbas nėra tik vienkartiniai susitikimai su nukentėjusiomis šeimomis. Majoras su jomis bendrauja ištisas savaites, kol suorganizuojamas kūno grąžinimas, kad jį būtų galima apžiūrėti morge ir palaidoti.
S.Laziukas atvirauja, kad kartais partneriai ir tėvai jau būna pasiruošę naujienoms, nes jų šeimos nario bendražygiai iš fronte jau būna susisiekę anksčiau. Jis pripažino, kad tokiais atvejais naujienas perduoti lengviausia.
Majoras pabrėžė, kad kiekvienas atvejis yra skirtingas. Vieni žmonės išlieka ramūs, kiti verkia, o treti – visai palūžta. Neretai kviečiama greitoji pagalba. Iš pradžių jis tai darydavo su karo mediku, kurio ne visada prireikdavo, tačiau tai jam padėjo jaustis saugiau.
Iš pradžių beldimasis į duris vyrui neatrodė toks sunkus emociškai. Tačiau po dviejų savaičių užplūdo stresas.
„Man imdavo daužytis širdis, drebėdavo rankos, – pasakojo jis. – Padeda kassavaitiniai grupinės terapijos užsiėmimai. Tačiau sunku jausti džiaugsmą.“
„Jei visas jausmų diapazonas yra 100 procentų, aš veikiu dešimčia“, – pridūrė S.Laziukas.
Daugelis ukrainiečių vyrų, kurie dar nebuvo pašaukti į kariuomenę, bijo būti užverbuoti karinių patrulių, kurie žvalgo Lvivo gatves, kaip ir visuose Ukrainos miestuose.
Tie žmonės nenori būti nužudyti kovoje. Tuomet į jų šeimų duris tektų belstis tokiems kaip majoras S.Laziukas.
Kitą kartą „The Telegraph“ žurnalistai susitiko su majoru prie naujųjų Lvivo kapinių, kurios buvo pastatytos dėl to, kad senosiose nebeliko vietos netrukus po 2022 m. plataus masto invazijos pradžios. Tai dviejų karių, kurių šeimoms jis pranešė, o paskui padėjo juos identifikuoti morge, laidotuvės.
Vyro striukėje – dar vienas laiškas, kurį, pasibaigus ceremonijai, jis įteiks kitai kol kas nieko neįtariančiai šeimai.
Majoras S.Laziukas prisipažino beviltiškai trokštantis, kad karas baigtųsi, bet žino, kad jo darbas tęsis net ir nukritus paskutiniam sviediniui.
Bus žmonių, kuriuos reikės surasti – vis dar dingusių be žinios. Kūnai, kuriuos reikės grąžinti iš okupuotų teritorijų. Gal net iš Rusijos vidaus. Tai gali užtrukti ne vienerius metus.
Ukrainos stačiatikių bažnyčiai priklausantis S.Laziukas sakė tikintis, kad jo darbas padėti šeimoms yra jo pašaukimas: „Jie mažiau bijo, kai aš esu šalia.“
