Kaip pastebi „Kyiv Post“, Ukrainoje žurnalistų nužudymai sėkmingai ištiriami itin retai.
Iškalbingiausias atvejis – „Ukrainska Pravda“ redaktoriaus Georgijaus Gongadzės nužudymas 2000 metų rugsėjį. Žurnalistą pasmaugė ir galvą jam nukirto policijos pareigūnai.
Surasti ir įkalinti – daugiau nei po dešimtmečio – buvo tik nusikaltimo vykdytojai. Įtariami nužudymo užsakovai, tarp jų – buvęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma, prieš teisingumą niekada taip ir nestojo.
Tad, kai P.Šeremetas, irgi rašęs „Ukrainska Pravda“, praėjusių metų liepos 20-osios rytą buvo susprogdintas Kijeve, keturi žurnalistai, priklausantys tarptautiniam tiriamosios žurnalistikos centrui „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ ir Slidstvo.info tyrėjų komandai, iškart pradėjo lygiagretų tyrimą.
Jų surinkti duomenys pasirodė trečiadienį paskelbtame 49 minučių trukmės dokumentiniame filme „Killing Pavel“. Žurnalistai ne tik atkapstė, kad policija pražiopsojo svarbius įkalčius, bet ir atrado, jog prie nusikaltimo gali būti prisidėjusi Ukrainos saugumo tarnyba (SBU).
Valdžia komentarų nepateikė
Prie projekto dirbo keturi žurnalistai – Ana Babinec, Dmytro Gnapas, Olena Loginova ir Vladas Lavrovas. Jie kruopščiai atkūrė nakties, kai sprogmuo buvo padėtas po P.Šeremeto automobiliu, įvykius.
Jie atrado svarbių detalių, kurių, regis, nepastebėjo policijos tyrėjai. Jie pakalbino svarbius liudininkus, su kuriais pareigūnai nebendravo. Žurnalistų teigimu, tai gali liudyti, kad valdžia neteikia didelės svarbos nužudymo tyrimui ar specialiai jį slopina.
Tiek prezidentas Petro Porošenka, tiek generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, tiek vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas, žadėję skubų ir profesionalų tyrimą, su žurnalistais bendrauti atsisakė.
Tuometė Ukrainos policijos vadovė Chatia Dekanoidzė pasirodo filme. Ji gina policijos tyrėjų darbą, bet kalba aptakiai ir nežino svarbių bylos detalių.
Kita sportinių kostiumų spalva
Žurnalistai surinko šimtus valandų įrašų iš stebėjimo kamerų, įrengtų ties Bogdano Chmelnickio ir Ivano Franko gatvių sankryžomis. Ten P.Šeremetas gyveno ir buvo nužudytas.
Žurnalistai surinko šimtus valandų įrašų iš stebėjimo kamerų, įrengtų ties Bogdano Chmelnickio ir Ivano Franko gatvių sankryžomis. Ten P.Šeremetas gyveno ir buvo nužudytas.
Anksčiau policijos skelbta vaizdo medžiaga rodė du įtariamus žudikus, vyrą ir moterį, kurie padėjo bombą po automobiliu vėlyvą liepos 19-osios vakarą. Įraše atrodo, kad įtariamieji vilki pilkus sportinius kostiumus.
Tačiau žurnalistai rado spalvotą vaizdo įrašą, kuriame akivaizdžiai matyti, kad įtariamųjų sportiniai kostiumai iš tiesų juodi, o ant vyro galvos užmaukšlintas gobtuvas papuoštas baltu ženklu. Ši informacija visuomenei niekada nebuvo paskelbta.
Remdamiesi šiais naujais duomenimis, tyrėjai nustatė, jog tas pats įtariamųjų duetas ramiai laukė liepos 20-osios, kol P.Šeremetas išeis iš namų ir sės į automobilį – kad galėtų detonuoti sprogmenį.
Pakalbintas ir taksistas, kuris buvo kvartale tuo metu, kai po automobiliu buvo padėta bomba. Vyras teigė, kad policija į jį niekada taip ir nesikreipė.
Ką ten veikė buvęs SBU agentas?
Vis dėlto įdomiausias atradimas – stebėjimo kamerų užfiksuoti pilkas „Škoda“ ir pilkas „Mercedes“ automobiliai.
Abi mašinos atvyko į Ivano Franko gatvę ir sustojo per 120 metrų nuo P.Šeremeto automobilio liepos 19 d. vakarą prieš vidurnaktį. Automobilyje „Škoda“ buvo vairuotojas ir keleivis – jie per kitas tris valandas vis įlipdavo ir išlipdavo iš mašinos.
Praėjus maždaug 40 minučių po to, kai juodus sportinius kostiumus vilkėjusi porelė padėjo bombą po automobiliu, abi mašinos – tiek „Škoda“, tiek „Mercedes“ – išvažiavo.
I.Ustymenka, kuris netrukus nustojo reaguoti į žurnalistų skambučius, anksčiau, bent iki 2014-ųjų, dirbo SBU.
Žurnalistai paprašė garsių britų tyrėjų, susibūrusių į „Bellingcat“ kolektyvą, pagalbos – reikėjo nustatyti automobilio „Škoda“ numerį. Prireikė dviejų savaičių, bet pavyko.
Pavyko atsekti ir iki registruotos „Škodos“ savininkės. Moteris iš pradžių teigė neturinti su tuo nieko bendra, bet vėliau pripažino, kad pažįstamas paprašė jos užregistruoti automobilį, kurį jis naudoja, savo vardu.
Tas pažįstamas – Ihoris Ustymenka. Pakalbintas vyras pripažino, kad stebėjimo kameros įraše matomas būtent jis, tačiau atsisakė atskleisti, su kuo tą naktį važinėjosi po Ivano Franko gatvę.
Galiausiai žurnalistai atrado, kad I.Ustymenka, kuris netrukus nustojo reaguoti į jų skambučius, anksčiau, bent iki 2014-ųjų, dirbo SBU.
SBU pripažino, kad I.Ustymenka buvo jos darbuotojas, tačiau tikina, kad jis atleistas jau prieš keletą metų.
