Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 04 08, 11:37

Sužadėtinės liudijimas: paskutinės Manto Kvedaravičiaus savaitės Mariupolio pragare

„Ne karas jį nužudė. Nužudė žmonės. O aš noriu pabaigti jo darbą, kad parodytume, kaip Mariupolyje gyvena žmonės. Viskas nufilmuota“, – interviu 15min sakė apsiaustame Ukrainos uostamiestyje rusų nužudyto kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus sužadėtinė Hanna Bilobrova, visą laiką buvusi greta mylimojo. Ji pirmąkart atvirai papasakojo apie M.Kvedaravičiaus paskutines gyvenimo savaites: jo apsisprendimą išvykti iš Ugandos į Mariupolį, filmavimus nuolat apšaudomame mieste, bandymą ištrūkti iš apsiausties, paėmimą į nelaisvę, dramatišką mylimojo paiešką ir jo palaikų atpažinimą miesto gatvėje.
Režisierius Mantas Kvedaravičius
Paskutinė Manto Kvedaravičiaus nuotrauka Ukrainoje, kurioje jis su savo sužadėtine Hanna Bilobrova. 15min koliažas. / „Reuters“/„Scanpix“ ir asmeninio archyvo nuotr.

M.Kvedaravičiaus žūtis sukėlė didelį atgarsį visame pasaulyje, bet kartu apaugo įvairiomis interpretacijomis, kartais – klaidingomis.

29 metų H.Bilobrova atvirai paliudyti sutiko tam, kad užkirstų kelią tolimesnėms spekuliacijoms.

Kovo 3-ioji: Uganda

Mantas man buvo sakęs, kad jam jau karo užtenka ir kad mes daugiau į tokias vietas nevažiuosime. Bet nuo vasario 24 dienos, kai viskas prasidėjo Ukrainoje, visi buvome įsitempę ir sekėme naujienas. Kovo 3 dieną buvo mano gimtadienis ir visi išvažiavome pailsėti. Vakare grįžus, giminaičiai tik ir rašo sveikinimus „Su gimtadieniu, Ana“, o po to paaiškėja, kad jie slepiasi rūsiuose...

Pamenu, susinervinau ir nuėjau į savo kambarį, o Mantas į kitą. Pagalvojau, nusiraminsiu ir eisime miegoti. O tada iš kito kambario gaunu Manto žinutę – „Užeik“. Jis susijaudinęs skaito naujienas. Kartu vis prisimena savo filmą apie Mariupolį, ten nepatekusius kadrus ir medžiagą. Visad norėjo tą filmą papildyti, permontuoti... Galvoja apie žmonės Mariupolio dramos teatre, kuriuos jis pažįsta ir žino, kad jie gyvi ir ten slepiasi.

Aš prieinu, o jis rodo paskutines naujienas telefone ir sako: „Aš noriu ten važiuoti ir nufilmuoti antrą Mariupolio dalį.“ Aš į jį pažiūrėjau ir pasiūliau eiti parūkyti. Aš važiuosiu su tavimi... Tai buvo naktis iš kovo 3-iosios į kovo 4-ąją.

Mes abu supratome riziką ir tai, kad kažkuris galime negrįžti.

Kovo 13-oji: Lenkija

Mes važiavome ne tik filmuoti. Mantas sakė, kad Mariupolis yra blokuotas, todėl reikia padėt jo žmonėms. Jie iki šiol ten gyvena be maisto, vandens ir medikamentų. Važiuodami iš Lietuvos sustojome pernakvoti Lenkijoje. Mantas už savo pinigus nupirko maisto. Kokias 10 dėžių. Tam, kad nuvežtume į Mariupolį, nes ten nieko nėra.

Prie sienos su Ukraina, Mantas skaito savo kito filmo scenarijų, aš net pyktelėjau – sakau „kodėl tu vis dar dirbi?!“ O jis atsako „kas čia tokio? Taigi aš grįšiu, o dar keli projektai laukia. Darbo daug, bet mes visa tai drauge įveiksime ir padarysime.“

Per tą laiką mes įvažiuojame į Ukrainą, mus pasitinka užrašas „Sveiki atvykę į amžinybę“. Baisokai pasirodė, bet mes pasijuokėm „amžinybė, tai amžinybė“...

Asmeninio archyvo nuotr./Mantas Kvedaravičius
Asmeninio archyvo nuotr./Mantas Kvedaravičius

Kovo 18-oji: Ukraina, Zaporižia

Dėl apšaudymų ir pavojaus pakeliui teko keletą dienų praleisti Dnipre. Vėliau nakvojome Zaporižioje ir ryte iš ten su 80 automobilių kolona pajudėjome Mariupolio link. Pradžioje turėjome informacijos, kad praleidžia per patikros punktus. Bet privažiavus prie Orechovos prasidėjo apšaudymas, užsidegė trasa ir mūsų nepraleido. Tada ieškojome aplinkkelių į Mariupolį. Kai galiausiai pavyko ir įvažiavome į DNR teritoriją, pradėjo temti ir mus sustabdė patikros poste. Liepė visas kolonos mašinas sustatyti viena prie kitos.

Mantas tada pirmą kartą gyvenime pasakė, kad iš mūsų daro gyvąjį skydą.

Mantas tada pirmą kartą gyvenime pasakė, kad iš mūsų daro gyvąjį skydą. Kareiviai uždraudė ne tik šviesas įjungti, bet ir užvesti variklius pasišildyti ar išlipti iš automobilio. Taip visą naktį mes ir praleidome mašinose šaltyje. O ryte leido visiems išvažiuoti.

Kovo 19-oji: Ukraina, Vyšnevė, Manhušas

Mums kažkaip sekėsi važiuoti per patikros punktus. Mantas turėjo lietuvišką pasą, o manasis – ukrainietiškas Luhansko srities, bet Ukrainos pusėje. Tačiau niekas ten nesigilindavo ir priimdavo kaip už savą, kaip kad iš LLR. Todėl pirmiausia visuomet rodydavau aš savo ir kaskart bandydavau nukreipti dėmesį, kol tikrindavo Manto. Jie kaip ir matydavo, kad jis kažkoks kitoks, bet niekad iki galo taip ir nesuprasdavo, kas ten kitaip. Aš tuo tarpu vis užkalbėdavau dantį, kad mes vežame maistą, vandenį ir esame valantiorai.

Ir tik viename patikros poste, prie pat Mariupolio, jaunas karys, panašu, kad besimokantis aukštojoje, atkreipė dėmesį, kad Manto pasas lietuviškas, automobilis lenkiškas, o aš keleivė – ukrainietė. Ir numeriai jam sukėlė įtarimų. Sako, kad praneš vadovybei ir patikrins nuodugniau dabar. Mes pradedame kurti kažkokią legendą, kodėl čia viskas taip, ir aš sakau „Vaikinai, jūs turbūt neturite cigarečių“ ir ištiesiu visą pakelį. Po to dar „jūs bagažinės netikrinote, turbūt jūs dar nevalgę?“ ir paduodu jam dar ir konservų. Jis šypsosi ir sako: „Nežinau, kaip jūs nuvažiuosite iki Mariupolio, bet važiuokite.“ Ir paleido, nes turbūt suprato, kad mes, nors ir keisti labai, bet pavojaus nekeliam.

Įvažiuojame į Mariupolį, matom mašinas, važiuojančias iš miesto, ir daugybę žmonių, einančių pėstute. Močiutes, kurios negali paeiti, veža sodo karučiuose. Išdaužyti mašinų langai užklijuoti plėvele, o kai kurie net ir be jos buvo. Vairuotojai turi užsidėti akinius, kad nepripūstų į akis. Bet svarbiausia, kad mašina važiuoja.

Mes ant tokio kalniuko, ir aš matau degančią ugnies sieną. Klausiu Manto – kas čia? O jis man – tai Mariupolis...

Mes ant tokio kalniuko, ir aš matau degančią ugnies sieną. Klausiu Manto – kas čia? O jis man – tai Mariupolis...

Toliau važiuojant suprantu, kad viskas keičiasi. Esame beveik vieni. Iš visos kolonos likome vos dvi mašinos, nes kitos išsuko pakeliui. O viskas čia taip sugriauta, kad atrodo, jog prasidėjo apokalipsė. Kabo laidai, guli kelio ženklai ir šviesoforai, nesprogę sviediniai...

Priekyje važiuojančios mašinos keleivis vis pravalydavo kelią. Kiek važiuojam, ir nėra nė gyvos dvasios, tik sugriauti namai, sudegusios mašinos, guli lavonai... O važiuoti reikia labai greitai. Labai.

Važiuojame ir girdim, kad kažkur priekyje iššauna tankas. Važiuojame toliau ir jaučiu, kad dar vienas šūvio garsas jau iš nugaros, mus pasiekia smūgio banga. Tik po to supratom, tankas šaudė iš arkos skersai pagrindinės gatvės, kuria mes važiavome. Pirmas šūvis buvo priekyje mūsų, o antras jau už mūsų. Mes tiesiog prašokome jam tarp tų dviejų šūvių.

Atvykome prie kažkokio kino teatro su slėptuve, pradėjome krauti dalį atvežto maisto ir pagalbos. Ir tada atkreipėm dėmesį į ten esančius žmones. Jeigu ne karas, o įprastos gyvenimo sąlygos, turbūt pamačius juos sakytum, kad narkomanai. Akyse nėra jokio gyvenimo. Jie kaip negyvi. Abu su Mantu tai pastebėjome.

Akyse nėra jokio gyvenimo. Jie kaip negyvi.

Iš pradžių norėjome važiuoti į dramos teatrą, nes Mantui tai buvo svarbu, jam tai buvo viskas. Jis ten pradėjo filmuoti savo pirmąjį filmą apie Mariupolį. Ten norėjo ir dabar viską tęsti. Tačiau Dnipre sužinojom, kad teatras yra susprogdintas ir visiškai sugriautas. Tai buvo labai skausminga...

Dėl apšaudymų iki ten niekaip negalėjom nuvažiuoti. Todėl likom maldos namuose, jie irgi buvo kaip slėptuvė – ten buvo rūsys, kuriame visus žmones priėmė. Jie netgi turėjo generatorių. Ten vyko kažkoks gyvenimas ir mes nutarėm likti, slėptis nuo apšaudymų. Judėti niekaip negalėjom ir pradėjom galvoti, kaip galime filmuoti. Kartu mes atvežėm maisto, vandens, degalų, medikamentų.

Situacija buvo tokia, kad per pirmą savaitę nesurūkėm nė vienos cigaretės. Nes išeini, prie sienos užtrauki vos porą dūmų ir reikia vos ne keturiomis ropoti atgal į slėptuvę. O tualetas buvo lauke. Į jį eidavai irgi nelabai paisydamas apšaudymų, nes prispiria. Mudu vis juokėmės, kad kaskart einant į tualetą užsidarai duris ir galvoji, kad jeigu mirti, tai tik ne čia... Praveri tualeto duris ir svarstai, iš kur dabar gali atskristi.

Manto Kvedaravičiaus nuotr./Mariupolis
Manto Kvedaravičiaus nuotr./Mariupolis

Kovo 20-oji: Mariupolis

Praleidome ten parą laiko ir tada Mantas, išėjęs į kiemą, maldos namų vyriausiojo paklausė, ar jis negalėtų čia su fotoaparatu pafilmuoti. Nepuolė iškart to daryti. Po truputį. Ir jam leido. Tas vyresnysis kaip tik apsidžiaugė, kad bus parodyta pasauliui, kas čia vyksta. Ir Mantas pradėjo filmuoti – jų maldas, apgriautą pastatą. Nes dieną prieš mums atvažiuojant sviedinys pataikė į pačius maldos namus. Iki to laiko žmonės dar galėjo kažkiek gyventi cerkvėje, bet vėliau teko visiems persikraustyti į rūsį.

Filmuoti buvo galima labai trumpą laiko tarpą. Komendanto valanda baigdavosi 6 val. ryte. Tad keldavomės apie 5 val. ir tada būdavo laikas maždaug iki 6.45 val. kartais – iki 7 val., kol būdavo sąlyginai ramu. Apšaudyti apšaudydavo, bet tos maždaug 45 minutės buvo metas, kai dar būdavo įmanoma išeiti į lauką. Aišku, bijodavom, bet tuo metu ant galvų nekrisdavo. Galėdavom šiek tiek išeiti iš rūsio. Mantas pradėjo filmuoti gyventojus.

Kai mes atvykome, priešais cerkvę buvo namas, ant kurio stogo gulėjo vyro lavonas. Jį sprogimo banga nusviedė ir jis įstrigo tame stoge. Ir nebuvo nieko, kas jį galėtų nuimti. Niekas negalėjo nei nuimti kūno, nei pašerti žuvusiojo pririšto šuns, nes tam būtų reikėję išeiti iš kiemo, o tai buvo labai pavojinga.

Niekas negalėjo nei nuimti kūno, nei pašerti žuvusiojo pririšto šuns, nes tam būtų reikėję išeiti iš kiemo, o tai buvo labai pavojinga.

Tuo tarpu kitas gyventojas pasakojo, kad jam buvo labai panaši situacija, jo namo stoge šiferio lapuose įstrigo pusė po sprogimo nusviesto kaimyno kūno. O jis gyveno tame pačiame name ir dėl apšaudymo niekaip negalėjo užlipti ir nuimti įstrigusio kūno. Taip jis pragyveno tris dienas. Po to vis dėlto pavyko užlipti, jį nustumti, pakrauti į karutį ir kaimyno likučius nuvežti į jo kiemą. Bet užkasti jo negalėjo. Taip ir paliko.

Aš prašiau Manto, kad jis tai nufilmuotų. Bet jis atsisakė. Jo žodžiai man buvo: „Ana, aš juk ne karą atvažiavau filmuoti, ne lavonus ir ne apie tai viskas. Man tai neįdomu. Man įdomu, kaip žmonės gyvena.“ Ir jis taip vaikiškai džiaugėsi: „Ten, kino teatre, kur mes buvome sustoję, gyvenimo jau nebėra. Žmonės likę, bet nėra gyvenimo. O čia, kur mes dabar, – žmonės gyvena.“

Vienus vaikinus mes pavadinome „reindžeriais“. Tai jaunimas, kuris sugeba judėti po miestą apšaudant, bet jų kulkos kažkaip neima. O jie tuo tarpu kažkur nupila dyzelio, nutempia lavonus, po to kokį nors generatorių parneša, jiems kažkaip pavyko iš vieno šulinio pripilti vandens arba iš kokios išsprogdintos parduotuvės parūpinti cigarečių. Mes su Mantu jiems davėm reindžerių vardą.

Mantui įspūdį darė žmonės, su kuriais gyvenom, nes jie nuolat ką nors veikė. Tarkim, atsikelia 5 val. ryto ir eina tvarkyti išverstų durų. To visiškai nereikia, nes jas bet kada vėl sprogimo banga gali išversti, tačiau jie vis kažkuo užsiima. Kas valgyti gamina, kas pyksta, kad kažkas rūko prie įėjimo, nes vis dėlto tai maldos namai. Jam buvo įdomiausia, kaip žmonės gyvena. Todėl jis nevažiavo filmuoti karo nusikaltimų, nors jie ten vyko. Jis filmavo paprastų žmonių gyvenimus.

Manto Kvedaravičiaus nuotr./Mariupolis
Manto Kvedaravičiaus nuotr./Mariupolis

Kovo 23-ioji: Mariupolis

Pas mus atėjo mergaitė su tėvu. Jie gyveno netoli. Mergaitė buvo koridoriuje, kai jos mama virtuvėje šeimai ruošė valgyti. Tą akimirką sprogo atskridęs sviedinys ir mama žuvo mergaitės akyse. O tėtis – patyręs insultą. Jai vos dešimt metų ir jokių giminių neturi. Kai Mantas ją pamatė – pasakė: „Mes tave paimsime.“ Mes nusprendėme, kad kai tik bus galimybė išvažiuoti – mes juos pasiimsime kartu.

Po to atėjo girtas rusų karys. Jis pamatė, kad prie namo stovi mūsų mašina. Ir pradėjo aiškintis, kieno mašina. Visi išsilakstė, o aš pradedu malti, kad mašina mūsų, bet ji sugedusi, nevažiuoja, nėra raktų ir t.t. Ir, kadangi jis girtas, kaskart pamiršta temą, o aš bandau jo neišprovokuoti, bet nukreipti gražiai pokalbį.

Tada jis sugalvoja išeiti į lauką ir pradeda pliekti iš automato. Man nebaisu, kad jis šaudo, bet baisu, kad kas nors nepradėtų šaudyti į jį. Ir tada girdžiu, kad jau jį mūsiškiai veda atgal. O jis sužeistas. Ir suprantu, kad pas mus cerkvėje yra sužeistas rusų karys. Reikia kažką su juo daryti, kol neatėjo ir nenužudė mūsų visų.

Ir suprantu, kad pas mus cerkvėje yra sužeistas rusų karys. Reikia kažką su juo daryti, kol neatėjo ir nenužudė mūsų visų.

Aš perrišu jo koją bintu, kad nekraujuotų ir išvalau jau pritekėjusį kraują. Man padeda jį tvarstyti. Ir tada sakau, tam rusų kariui: „Būk geras, eik iš čia. Eik kur nori, bet tik eik iš čia.“ Jis dar pasiklausia, ar jis pareis. Mes sakom, kad pareisi ir jis mus palieka.

Kovo 24-oji: Mariupolis

Ryte išeinam į lauką ir matom, kad išvažiavimas iš kiemo užminuotas penkiomis prieštankinėmis minomis. O mes kaip tik planavome artimiausiu metu išvykti. Visi be nuotaikos, nes dalis ten esančių taip pat planavo su mumis išvažiuoti.

Po kurio laiko pas mus užeina kiti kariai su baltomis perrištomis rankovėmis. Jie surenka visus vyrus ir atveda į fojė su langais. Liepia jiems iki pusės nusirengti. Tada pradeda ieškoti tatuiruočių ir mėlynių. Mums labai pasisekė, kad pasus tikrino ne vadas, o eilinis karys. Jis vėl pavartė pasą ir nesupratęs, kad čia lietuviškas dokumentas, jį grąžino. Kadangi mėlynių nuo ginklų atatrankos ir tatuiruočių pas nieką nerado, tai viskas tuo ir pasibaigė.

Kitas klausimas buvo – kieno mašina? Ir kas jūs tokie? Sakom, kad mes valantiorai. Domisi, ar iš Raudonojo Kryžiaus. Nesakom nei taip, nei ne. Vienas iš karių nueina patikrinti, kas mašinoje – ar neatvežėm kokių ginklų ar šaudmenų. Tada liepė atiduoti raktus. Sako, grįšim po poros dienų ir grąžinsim.

O tada popiet mes jau net apsidžiaugėm, kad vartai į kiemą užminuoti. Nes tokiu atveju pas mus į kiemą neįvažiuos tankas, kas reikštų dar didesnę grėsmę negu tos minos. Ir taip kaskart ieškodavom pozityvo.

Vakare mes pradėjome krautis kuprines ir jau galvojome, kaip iš čia ištrūkti. Tada aš Mantui pasakiau galvodama apie dieną užėjusius karius: „Mantai, aš taip bijau, kad tave gali paimti.“ O jis tuomet man atsakė: „Ana, be tavęs manęs niekas iš tavęs neatims. Tik tu mane gali pasiimti.“ Ir nors mes vienas kitam dažnai taip sakydavom, bet tą vakarą po visų įvykių, mes tai jautėme visai kitaip. Supratome vienas kitą.

Pasiruošėm, kad galėtume greitai išvažiuoti, jeigu išminuotų. Tada dar Mantas su kitais vyrais išlaužė automobilio duris, išėmė likusį maistą ir kitus daiktus bei viską suslėpė. Galvojom, kad jeigu ką – laidais užvesim mašiną ir bandysime ištrūkti.

Manto Kvedaravičiaus nuotr./Mariupolis
Manto Kvedaravičiaus nuotr./Mariupolis

Kovo 2527-oji: Mariupolis

Kitą dieną mus išminavo, ir mes pradėjome jaudintis, kad vėl gali mūsų kieme tanką pastatyti. Pradėjo važiuoti tankai su užrašais „Ufa“, „Samara“ ir kt. Tai rodė, kad tas rajonas buvo kontroliuojamas ne čečėnų, ne DNR, o rusų.

Nusprendėm kitą dieną iš pat ankstyvo ryto išvažiuoti. Ir vos tik mes tai aptarėm – ateina tie patys rusų kariai ir pasiima mūsų mašiną. Ir aš išeinu, dar pabandžiau juos įkalbėti palikti mašiną, nes čia vaikai, senoliai juk... O man pasakė „išvažiuosi, kai pasibaigs karas“. Tada jie sėdo į mašiną ir išvažiavo. Tik prieš tai vienam iš karių liepė ką nors tokio užrašyti ant šono, kad volontiorai ar ką nors panašaus.

Mes vėl su Mantu pradėjom galvoti, kaip elgtis ir ką daryti. Perkraustėme kuprines ir ruošėmės išeiti pėstute. Ir kas labai keista, Mantas tada pasakė supakuoti maistą, kad užtektų penkioms dienoms. Ir būtent tiek dienų aš po to jo ieškojau klaidžiodama Mariupolio gatvėmis. Aš tada nevalgiau to maisto ieškodama, bet būtent tiek dienų aš jo ir ieškojau.

Bet tada nelauktai atvažiavo mus į Mariupolį lydėjęs vyras. Jis nustemba, kad mes vis dar čia, ir pasiūlo kartu su juo išvažiuoti. Mes dar su savimi paimame tą mergaitę su tėčiu, vyrą, kurio stoge buvo įstrigęs kaimynas. Prieš tai dar palikom atsargas likusiems žmonėms, kam maistą, kam ką, paprašėm, kad medikamentus perduotų į ligoninę, kad neliktų viskas vien cerkvėje.

Vėl prasidėjo apšaudymas, laukėm, kol jis pasibaigs, kad galėtume pajudėti. Ir kaip tik tuo metu į cerkvę pataiko sviedinys ir sprogsta. Girdim, kad prasidėjo gaisras. Mes puolam į viršų visko gesinti. Per tą laiką, vairuotojas pratrūko ir sako „eikit velniop visi, išvažiuojam čia ir dabar“.

Nakvynei mes apsistojome kiek ramesniame Mariupolio rajone. Tai greičiausiai mus ir pražudė. Ten tokia vieta, kad kaip ir sproginėja kažkur, bet gali ir kieme ramiai pastovėti, parūkyti, išeiti į gretimą gatvę... Prieš tai, kur buvome, tai buvo mažas ir uždaras pasaulėlis. O čia galima netgi į kaimyninę gatvę išeiti. Ir vos atvažiavome iškart pajautėme palengvėjimą.

Mantas puikiai žinojo, kad negalima atsipalaiduoti tokiose vietose ir reikia iki pat pabaigos būti atsargiam. O mes atsipalaidavom – kaip ir viskas gerai, pernakvosime, o ryt ryte išvažiuosime. Mes jau viduje buvome išvažiavę iš Mariupolio. Ši dalis, nors ir netoli mūšių vietos, bet ji palyginti rami, nes ten jau užimta viskas ir kol kas niekas neapšaudo.

Tada mes pas vairuotojo mamą pernakvojome ir kaip visada 5–6 val. ryte atsibudome. Mantas išėjo gerti kavos į kitą kambarį, o aš išgirdau pokalbį, kaip mūsų vairuotojas kalbasi su juo. Sako, kad jam reikia išvežti šeimą su vaikais, ir prašė padėti nueiti pas pažįstamus ir surasti mažesnę mašiną, nes mikroautobusas yra labai puikus taikinys. Todėl su mažesne mašina susirinktume žmones ir važiuotume toliau su busiku.

Mantas ateina pas mane ir sako: „Aš eisiu ir palaikysiu kompaniją.“ Aš dar pasisiūliau eiti kartu, bet atkalbėjo. Pagalvojau, kad jeigu jie gaus lengvąją mašiną, kam aš ten vietą užimsiu jiems surinkinėjant žmones.

Ir jie išėjo. Visą dieną aš jaučiausi ramiai. Tačiau po pietų jų vis dar nėra ir nėra. Aš jau pradėjau stebėti gretimas gatves – gal jau grįžta. Bet nieko nematau. Netrukus jau bus komendanto valanda, o jų vis dar nėra. Ir vairuotojo mama jau pradeda jaudintis, ir aš nervinuosi. Mes susėdom ir apsvarstėme situaciją. Vairuotojas yra vietinis. Ir vienas, ir kitas nėra kvaili. Ir jeigu mato, kad ateina komendanto valandos laikas, greičiausiai liks kažkur pas pažįstamus pernakvoti. Tada mes kažkaip viena kitą nuraminome, kad tiesiog nespėjo grįžti.

Manto Kvedaravičiaus nuotr./Mariupolis
Manto Kvedaravičiaus nuotr./Mariupolis

Kovo 28-oji: Mariupolis

Kitą rytą girdžiu, kad trinkteli kiemo vartai. Išbėgu ir matau, kad mūsų vairuotojas stovi ties įėjimu su žmonėmis, tačiau Manto nėra. Aš dar apsidairau, o jis sako – Mantas negrįžo. Aš klausiu „Kaip tai negrįžo?“ O vairuotojas visas apimtas nervų: „Mes ėjome, Mantas norėjo kažkokį pastatą nufotografuoti...“ Jis kalbėjo labai nerišliai, bet aš taip supratau, kad Mantas norėjo nufotografuoti kažkokį pastatą, o ten, pasirodo, buvo kažkoks kariškių punktas. Ir juos abu sulaikė bei patikrino dokumentus. O pas Mantą – lietuviškas pasas. Po to nurengė iki pusės patikrinti tatuiruotes ir mėlynes. O kadangi mes ėjome su kuprinėmis, jas krovėme, pasak vairuotojo, pas jį ant peties rado kažkokią mėlynę. Tada jį apkaltino, neva jis NATO karys, lietuvis snaiperis, atvažiavęs jų žudyti.

Mantas norėjo nufotografuoti kažkokį pastatą, o ten, pasirodo, buvo kažkoks kariškių punktas.

Juos paima į nelaisvę ir visą laiką juos laiko kažkokiam pastate, kur vyksta apšaudymas. Tačiau ryte vairuotoją paleidžia. O Mantą palieka, kad kažkas iš viršininkų atvažiuotų ir išsiaiškintų, nes įtaria, kad jis snaiperis.

Aš bandau išsiaiškinti, kur man eiti ir kaip galėčiau surasti. Jis kažką neaiškiai papasakoja. O aš nevietinė ir net nežinau, kur jo ieškoti. Suprantu, kad žmogus išsigando. Ir aš negaliu jo kaltinti. Jis pradėjo rėkti, kad nieko nelauks ir dabar išvažiuoja. Aš tada tik paprašiau, kad jis tą mergaitę paimtų kartu ir išvežtų. Nors iš pradžių sakė, kad nieko neims, bet po to ją vis dėl įsisodino.

Aš pasakiau, kad savo vyro nepaliksiu, o jūs važiuokite. Likau nežinodama jokio adreso, jokių orientyrų, nieko. Pasakė tik tiek, kad tokiam ir tokiam rajone maždaug toks ir toks pastatas.

Ir aš pradedu jo ieškoti. Atbėgu į tą rajoną, matau kariškių sankaupą ir pradedu klausinėti. Sakau, mano vyrą vakar paėmė į nelaisvę. Jie pradėjo klausinėti, kur jį laikė ir kas – o aš nieko nežinau. Sako, ateik po pietų.

O aš net nežinau, ar teisinga linkme ieškau. Ir ko beklausiu, visi sako, kad nieko nežino. Arba neėmė belaisvių, arba jie paimti seniau ir tai negali būti Mantas. Sako, eikit į kitą rajoną. Bandykite ten ieškoti. Ir vėl man sako, kad pas mus visi savaitės senumo Azovo kariai ir jokio lietuvio nėra.

Ir aš bandau ieškoti vaikščiodama aplinkinėmis gatvėmis. Išeinu į pagrindinę gatvę. Kaip vėliau sužinojau, ši gatvė ir buvo pagrindinė fronto linija. Girdžiu, kad šaudo, bet nesuprantu, kas ir iš kur. Tada einu į kažkokį kiemą, nes ten vis vien saugiau ir pirmą kartą matau Ukrainos karius. Bet negaliu jų ko nors paklausti ar prašyti apsaugos, nes mano vyrą į nelaisvę paėmė kita pusė. Net kalbėti su jais negaliu, nes po to tiesiog toliau nepraeisiu.

Toliau bėgu, nes jaučiu, kad kulkos virš galvos lekia.

Toliau bėgu, nes jaučiu, kad kulkos virš galvos lekia. Aš atsitiktinai įbėgu kažkur per vieninteles atdaras duris, o ten stovi kariai, jie nespėjo nuspausti gaiduko, nes kažką laikė rankose. Aš tiesiog perbėgau kontaktinę liniją ir įsiveržiau pas DNR karius. Ir jie mane nukreipė į kitą vietą. Ir aš taip bėgiojau nuo vietos prie kitos. Ten negali gatvės ramiai pereiti. Ten šaudo tankai, kulkos laksto ir vyksta pagrindiniai mūšiai.

Ir niekas nieko nežino. Jokiuose sąrašuose nėra, niekas nieko nematė. Taip ateina vakaras. Turiu grįžti nakvoti atgal.

Manto Kvedaravičiaus nuotr./Mariupolis
Manto Kvedaravičiaus nuotr./Mariupolis

Kovo 29-oji: Mariupolis

Ir taip kasdien sukdavau tuos pačius ratus tame rajone vis ieškodama Manto pėdsakų. Kažkas kažką patardavo, į kokį štabą ar vietą eiti, bet niekas nieko nežinojo. Po to jau pradėjau palikti raštelius, kad aš tokia ir tokia, ieškau vyro Manto Kvedaravičiaus, kuris buvo apsirengęs taip ir taip. Dar turėjau pasui padarytas nuotraukas ir tiems, kas kažkiek su manimi kalbėdavo, palikdavau jas.

Kartą, kai prisėdau, pamačiau, kad pravažiuoja Niva. Man iš jos pamoja kareivis ir sako, su manimi sėdi viršininkas – pakalbėk su juo. Aš prieinu prie jo, paaiškinu situaciją ir vėl klausiu. Jis klauso, sako, kad nieko nežino, bet pabandys sužinoti. Kasdien ieškodavau jo, kad galėčiau paklausti. Bet jis nieko konkrečiai neatsakydavo. Tačiau jis nieko neprašė ir nerodė jokių užuominų, kad kažką padarius jo elgesys pasikeistų. Jis netgi pasakė, kad man nieko nereikia, aš viską sau galiu leisti. Aš tiesiog noriu žmonėms padėti.

Aš ir toliau ieškojau per kitus žmones ir karius. Per tą laiką aš jau pradėjau suvokti, kur kieno štabas, kas su kokia mašina važinėja, kur kokie vadai ir t.t. Ir gal tai jiems nepatiko.

Kovo 30-oji: Mariupolis

Ir vieną dieną aš einu, matau, kaip už kampo prasuka ta pati Niva, ir aš pribėgu paklausti, ar ką nors sužinojo. Tas vadas žiūri į mane nemirksėdamas ir sako: „Tavo vyras žuvo.“ Aš klausiu: „Kaip suprasti žuvo?“ Jis tada atsako „Civilį su mėlyna striuke matė žuvusį ir gulintį gatvėje. Aš nežinau, jį paleido ar nepaleido ir ko jis ten vaikščiojo.“ Tada aš paprašiau pamatyti kūną ir atpažinti. Jis tada pasakė, kad šiandien nepadės, nes ten vyksta kovos ir kad ateičiau rytoj. Buvau šoke, bet vis tiek kažkaip veikė protas. Aš grįžau į maldos namus ir paprašiau vyrų pagalbos. Tiesiog galvojau, kas bus, jeigu ten bus jis ir reiks kažkaip paimti kūną. Aš nepatempsiu jo viena.

Kovo 31-oji: Mariupolis

Kitą dieną mes to vado niekur neradom. Vaikščiojom, bet visur buvo tuščia.

Balandžio 1-oji: Mariupolis

Mes vėl atėjome į tą vietą ir galvojame įvairius variantus. Ir per tą laiką privažiuoja ta Niva. Matau, kad vado nėra, bet jie man sako „Sėsk, važiuojam pas vadą.“ Išvažiuodama aš vyrams pamojuoju, nes nesuprantu, kur mane veža. Ir važiuodama per priekines sėdynes matau, kad priekyje ant gatvės su mėlyna striuke guli Mantas. Aš pradedu daužyti priekyje sėdinčius karius, kad sustotų, o tie užsuka už kampo ir sustoja. Matau, kad ten sėdi tas vadas ir šaltutėliu žvilgsniu sako „Ką? Tavo?“ Aš apsisuku ir bėgu link kūno, mane kareivis bando sulaikyti, aš ištrūkstu ir toliau bėgu. Pribėgusi žiūriu, kad tai tikrai Mantas, nors jis guli veidu žemyn, o galva kažkuo uždengta. Aš norėjau jį apkabinti. O karys mane laiko už alkūnės ir sako: „Mergaite, nelieskite jo, jis gali būti užminuotas ir neikite arčiau.“ Mane atitraukia ir nuveda prie vado. O jis duoda nurodymus „Padėti civilei, pakrauti kūną ir į kurį morgą jį veši?“. Aš pasimetus, o jis toliau „Nuspręsi ir tave nuveš, kur reikia.“

Tuo metu aš išbėgau paprašyti mane lydėjusių vyrų iš cerkvės pagalbos, bet jų jau neradau. O grįžus matau, kad kūno jau nėra. Jis jau buvo pakrautas su žuvusiais kariais. Bet, kad ir šoko būsenos, akyse kažkas keisto man užsifiksavo.

Sėdžiu aš šalia mašinos su Mantu ir suprantu, kad kai aš kalbėdavau apie tai, kad bijau, kad jis gali dingti, jis man sakydavo: „Nesijaudink, aš tau duodu diskus su filmuotos medžiagos kopijomis ir tu visą laiką juos turėk su savimi. O jeigu kas nutiks – Lietuvoje eik pas mano draugą ir jis tau padės.“

Ir aš suprantu, kad šias dienas jo ieškodama aš diskus palikau kitoje vietoje tam, kad jeigu mane apieškotų kariai, jų nebūtų. Ir dabar sėdėdama suprantu, kad Mantas guli sunkvežimyje, kuris tuoj važiuos į Donecką, bet man reikia pasiimti medžiagą, kurią jis nufilmavo ir dėl kurios mirė. Kariams sumelavau, kad man reikia paimti trūkstamus dokumentus ir brangius daiktus. Jie sako – bėk, mes dar nežinom, po kiek laiko važiuosim. Ir aš nubėgau per kelis kvartalus ten, kur nakvojau paskutines dienas. Paėmiau Manto kuprinę, tuos diskus su kopijomis ir grįžau atgal.

Kai mane paklausė, kur važiuojam, aš priėmiau sprendimą, kad važiuojam į Donecką, nes ten yra bent ryšys. Iš ten galėjau bent pranešti apie Manto mirtį.

Balandžio 2-oji: Doneckas

Naktį su žuvusiųjų karių ir Manto palaikais su sunkvežimiu atvažiavom į Donecko morgą. Pas mus buvo 14 žuvusių karių ir Mantas. Iš viso tą naktį į morgą atvežė 56 žuvusius.

Pas mus buvo 14 žuvusių karių ir Mantas. Iš viso tą naktį į morgą atvežė 56 žuvusius.

Kadangi man nebuvo kur nakvoti, sanitaras pasiūlė ant kušetės morge. Ten buvo toks sąlyginis miegas.... O ryte pradėjau tvarkyti reikalus ir galvoti, kaip parvežti Mantą į Lietuvą.

Epilogas

Aš bijojau jo nerasti. Ir priėmiau sprendimą, kad neišvažiuosiu iš Mariupolio tol, kol jo nerasiu. Gyvo ar mirusio. Nes mes abu žinojome, kad būsime kartu iki pabaigos. Ir tas jo atsakymas, kad „Niekas be tavęs manęs iš tavęs neatims“, buvo esmė. Man jau baisiausia, kas galėjo nutikti, nutiko. Man buvo svarbu jį surasti, ir supratau, kad ne karas jį nužudė. Nužudė žmonės. Jis nenusipelnė tokios žiaurios mirties.

Ir dabar aš noriu pabaigti jo darbą, nes jis to norėjo. Mes dėl to ir važiavome ten, kad parodytume, kaip gyvena žmonės. Viskas nufilmuota. Ir aš noriu pabaigti tai, ką jis padarė. Kad visas pasaulis sužinotų, kad ten dar yra gyvų žmonių. Gyvena žmonės. Kad jie padeda vieni kitiems, gyvena ir jie niekur iš ten nedingo.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min