„Namų darbų paprastai neruošdavau. Grodavau gitara, dailės mokykloje mokiausi – visada nebūdavo laiko. Kai tėveliams parodydavau savo dienyną, nebūdavo labai laimingi. Kartais tėvas tėkšdavo dienyną į sieną ir sakydavo: tu man šito nerodyk geriau“, – „Žinių radijo“ laidoje „Sumaniausia klasė“ penktadienį sakė A.Kaušpėdas.
„Esu sovietinio režimo pedagogikos auka. Man nepatiko mokytis mokykloje. Tai man buvo kančia, ir aš to neslepiu. Aš vos vos tą mokyklą baigiau. Ne dėl to, kad buvau debilas, bet dėl to, kad nesuradau santykio su mokytojais ir su ta aplinka. Vėliau Architektūros fakultete jau mokiausi puikiai. Mane sudomino, ir iškart pradėjau viską daryti, įsijungiau į tą gyvenimą“, – tęsė A.Kaušpėdas.
Pasak jo, mokyklos atmosfera mokiniui reiškia labai daug. Nors jis lankė ir tuo metu prestižinę Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą, tačiau ten jautėsi visiškai svetimas.
„Trūko nuoširdaus bendravimo, pagarbos, priėmimo manęs tokio, koks esu. Jei žiūrėdavau pro langą ir kurdavau dainai tekstą, iškart gaudavau du. O galėtų mokytojas kitaip viską apžaisti iškviesti prieš klasę: „Paskaityk, o mes tau irgi dar pakursime, po porą eilučių parašysime.“ Aš nebuvau pritaikomas tai sistemai“, – sakė A.Kaušpėdas.
