Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Amerikietė Gabrielle Kempton Lietuvoje atrado pašaukimą – kovą su prekyba žmonėmis

Gabrielle Kempton.
Asmeninio archyvo nuotr. / Gabrielle Kempton.
Šaltinis: 15min
0
A A

„Kaunas – man lyg antri namai“, – sako Lietuvoje socialinio darbo magistro diplomą įgijusi amerikietė Gabrielle Kempton, laikinojoje sostinėje praleidusi dvejus metus. Per tą laiką ji ne tik įsimylėjo Lietuvą, gavo naudingos tarpkultūrinės patirties, bet ir atrado ją dominančią veiklą – kovą su prekyba žmonėmis, kuri išlieka opia problema tiek šiapus, tiek anapus Atlanto.

– Tavo baigiamasis magistro darbas, kurį parengei studijuodama socialinį darbą Vytauto Didžiojo universitete, palygino kovą su prekyba žmonėmis JAV ir Lietuvoje. Ką sužinojai jį ruošdama?

– Vienas įdomiausių dalykų buvo tai, kuo prekyba žmonėmis skyrėsi šiose šalyse. Lietuvės dažnai tapdavo prekybos žmonėmis aukomis, kai vykdavo į užsienį ieškodamos darbo. Tokio tipo spąstų pasitaiko ir JAV (dažniausiai į šią šalį atvykstančioms užsienietėms), tačiau amerikietės aukomis dažniau tapdavo dėl nesveikų, išnaudojančių santykių.

Kitas įdomus skirtumas – tarp su prekyba žmonėmis kovojančių organizacijų bendradarbiavimo. Dauguma mano ištirtų organizacijų JAV dirbo drauge, siekdamos išpildyti nukentėjusiųjų poreikius. Kiekviena organizacija specializavosi konkrečioje srityje, tarkim viena suteikė apgyvendinimą, kita – teisinę paramą ir t. t. Tuo tarpu Lietuvoje mano tirtos organizacijos dirbo atskirai viena nuo kitos. Jos aiškinosi aukų poreikius ir ieškojo būdų juos patenkinti savo organizacijos viduje.

Asmeninio archyvo nuotr./Gabrielle Kempton
Asmeninio archyvo nuotr./Gabrielle Kempton

– Minėjai, jog būtent studijuodama Lietuvoje ir susidomėjai kova prieš prekybą žmonėmis. Ar tai susiję su tavo praktika organizacijoje „Lietuvos Caritas“? Ką tau davė ši patirtis?

– Praktika su „Lietuvos Caritas“ man labai patiko. Tai buvo nuostabi patirtis – darbas su žmonėmis, su kuriais anksčiau buvau mažai susidūrusi. Mano vadovai šioje organizacijoje suteikė daug galimybių praktiniams, savarankiškiems projektams ir patirtims, supažindino su veiksmais, padedančiais prekybos žmonėmis aukoms. Po to nebuvo sunku persiorientuoti iš darbo šioje srityje Lietuvoje į analogišką veiklą JAV. Prekyba žmonėmis šiose šalyse veikė skirtingai, tačiau aukų poreikiai buvo labai panašūs, kaip ir joms teikiamos paslaugos.

– JAV dirbai socialinių paslaugų organizacijoje, kuri kovoja su benamyste, psichinėmis ligomis, badu, skurdu. Kokios buvo tavo pareigos?

– Aš dirbau su benamiais paaugliais, stengiausi, kad jų baziniai poreikiai būtų patenkinti, kad jie turėtų šiltų drabužių žiemai, kad jiems būtų suteikta medicinos pagalba, apgyvendinimas, darbas. Taip pat kovojome su krizėmis, padėjome jiems baigti mokyklą, įstoti į koledžą, vykdėme grupines pokalbių sesijas jiems aktualiomis temomis. Dar turėjome ir erdvę, kur žmonės galėjo ateiti ir jaustis saugiai, praleisti dieną ne gatvėje.

Asmeninio archyvo nuotr./Gabrielle Kempton
Asmeninio archyvo nuotr./Gabrielle Kempton

– Kodėl pasirinkai studijas Lietuvoje?

– Mano pirmoji studijų užsienyje patirtis buvo Lietuvoje, Klaipėdoje – čia atvykau dalyvaudama mainų programoje bakalauro studijų metais. Viena iš mano dėstytojų pasiūlė Lietuvą kaip puikią galimybę patirti kažką nauja. Tuo tarpu į Kauną atvykau praėjus metams po studijų Klaipėdoje. Jau buvau įsimylėjusi Lietuvą ir laukiau galimybės vėl čia apsigyventi. Vienas draugas papasakojo apie Vytauto Didžiojo universitete vykdomą socialinio darbo magistrantūros programą ir aš su džiaugsmu pasinaudojau šia proga vėl pagyventi Lietuvoje.

– Kaip įsivaizdavai Lietuvą prieš atvykdama čia? Kokį įspūdį ji tau paliko, kai pagaliau apsilankei?

– Įsivaizdavau šią šalį kaip daug skirtingų dalykų. Žinojau šiek tiek Lietuvos istorijos ir geografinę padėtį, bet buvau mažai susipažinusi su jos širdimi – kultūra. Maniau, kad architektūra bus panaši į Vakarų Europos, oras bus šaltas, dangus bus pilkas, bet žmonės bus madingai apsirengę, visada spalvingai, ryšės šalius.

Vos atvykusi į šį miestą pasijutau lyg namuose. Kaune jaučiau tam tikrą gyvumą, kuris man labai patiko. Nors niekad anksčiau Kaune negyvenau, jis man atrodė pažįstamas, artimas, lyg mano miestas.

Kai atvykau į Klaipėdą, tuoj pat pastebėjau vieną skirtumą tarp savo ir lietuvių kultūros – šypsojimąsi nepažįstamiems. Amerikiečiai noriai šypsosi žmonėms, kurių nepažįsta – praeiviams gatvėje, parduotuvėse, kavinėse, mums šypsena yra lyg pasisveikinimas. Pastebėjau, kad lietuviai to nedaro taip dažnai. Tuo tarpu Kaunas paliko kitokį pirmą įspūdį, nes jau buvau susipažinusi su Lietuva. Atvykus iškart pagalvojau, kad kauniečiai draugiškesni, nei klaipėdiečiai. Vos atvykusi į šį miestą pasijutau lyg namuose. Kaune jaučiau tam tikrą gyvumą, kuris man labai patiko. Nors niekad anksčiau Kaune negyvenau, jis man atrodė pažįstamas, artimas, lyg mano miestas.

– Kaip apibūdintum lietuvius, lietuvišką būdą? Ar greitai prisitaikei prie lietuviškos gyvensenos ir tradicijų?

– Lietuvius apibūdinčiau kaip atsparius, smarkius, viltingus ir nepaprastai malonius savo draugams. Dar neteko pamatyti iššūkio, su kuriuo lietuviai negalėtų susidoroti. Man atrodo, kad Lietuvoje prisitaikiau gan greitai, nors ir buvo tam tikrų visuomenės normų, prie kurių prisiderinti reikėjo laiko. Man tikrai labai patiko galimybė pasinerti į kitokią kultūrą.

Viena įdomiausių lietuviškų tradicijų – Visų šventųjų diena. Atsimenu, kai pirmą kartą pamačiau Laisvės alėjoje išdėliotas žvakutes ir tą liūdną, ramią atmosferą žmonių eisenoje. Man tai paliko didelį įspūdį.

– Kokie tavo ateities planai? Galbūt juose yra vietos ir Lietuvai?

– Idealiu atveju, norėčiau dirbti psichologe-konsultante. Norėčiau padėti žmonėms įveikti savo asmenines problemas. Būtų puiku tęsti darbą kovojant su prekyba žmonėmis, tačiau mane taip pat labai džiugina galimybė dirbti su dar nepažintomis žmonių grupėmis. Tiesą sakant, dar tiksliai nežinau, ką veiksiu ateityje. Labai norėčiau vieną dieną sugrįžti į Kauną. Lietuva pakeitė mano gyvenimą, ji visada man bus lyg antri namai, mano širdyje jai visuomet bus vietos.

Apskritai, gyvenimas visiškai kitokioje kultūroje man padėjo plačiau suvokti socialines problemas ir jų galimus sprendimus. Dabar darbdaviams galiu suteikti labai unikalią perspektyvą, kurios dėka išsiskiriu iš kitų, galiu suprasti žymiai platesnį žmonių ratą labiau asmeniniame lygyje, nes esu studijavusi ir gyvenusi su žmonėmis iš 20 skirtingų kultūrų – tai padėjo man daug išmokti ir pakeitė mano pasaulėžiūrą.

Asmeninio archyvo nuotr./Gabrielle Kempton su kolegėmis
Asmeninio archyvo nuotr./Gabrielle Kempton su kolegėmis

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min