Kaip ir kiekvieną dieną, laukiu koridoriuje paskaitos. Kurso draugai dažnai nori pasikalbėti apie kompiuterius, merginas, alaus išgertuves ar, neturėdami ką pasakyti, leidžiasi į apkalbas. Kartais bendraujame paskaitų medžiagos temomis, bet tik tiek, kad suprasti pagrindinius dėstomo dalyko niuansus: ar bus rytoj paskaita, iš kur gauti medžiagą, kad nereikėtų vaikščioti į paskaitas, pasijuokiame iš dėstytojo akinių ar mikčiojimo (o ką, juk tai irgi paskaitų dalis, ar ne?).
Namuose ar darbe, visur gaunu dvasinio peno. Grįžęs iš paskaitų gi jaučiu ne tik nuovargį, bet ir didelę išgraužtą skylę viduje. Pusė jos užpildyta žiniomis, o kita pusė – nevertingais paistalais. Sutinku, kad žmogus nėra mašina, tačiau ta skylė mane varo iš proto!
Kad taip neatsitiktų, stengiuosi bendrauti su žmonėmis, kurių mintys ir kasdieniniai darbai originalūs. Taip pildau kūrybines galias. Vis šis tas šalia išmoktos medžiagos. Bet jie nėra geriausiai besimokantys studentai, nėra „dešimtukininkai“ ar „kalikai“. Į klausimą „Kas jie tokie?“ vienareikšmio atsakymo neturiu. Tačiau mane traukia tik kūrybingi ir inovacijų nestokojantys žmonės.
Geriausi kurso studentai dirba. Jie dažnai neberanda laiko mokslams. „Kam tų mokslų – darbe gavau daugiau vertingos informacijos, nei studijuodamas“, – sako grupės draugas Olegas. Buvęs vienas iš geriausių, dabar jis sąrašo pabaigoje. Darbe įgytos žinios jam „atvėrė akis“ – teorinės medžiagos dirbdamas iškart taikyti negali, o ir dėstoma ji nėra naudinga, kartais net negali suprasti, kam išvis jos reikia.
Eilinis gatvėje sutiktas žmogus ne visuomet galėtų prisipažinti norįs mokytis visą gyvenimą – arba jam būtų gėda, arba jis tikrai to daryti nenori, arba nemato tam prasmės.
Čia tik vienas pavyzdys. Jei vieni dirba, tai kiti tingi, nori pailsėti, dalis piktnaudžiauja sveikata, dar kiti kaip zombiai eina į paskaitas, nors užklausti sako, jog tai, ką mokosi, jų nuomone, yra nesąmonė, jie to niekad neišmoksią. Ir jeigu kam nors pasakai, kad vakar nebuvai koncerte miesto centre arba dirbai, o mokeisi, dažnai pašnekovo veide atsiranda šypsenėlė su panieka, kai anksčiau būtume buvę pagirti.
Dar prieš gerą dešimtmetį intelektu pasižymintys žmonės buvo didžiai gerbiami, jie turėdavo aukštas pareigas ir gerą socialinį statusą. Dabar gi seime sėdi Uspaskichas ar Šustauskas, mokykloje, kolegijoj ar universitete žmonių arba nematyti, arba jie užsiima bet kuo, tik ne mokslais. Tik vienas iš kelių šimtų studentų man yra pasakęs, kad nori įgyti žinių, nori perkąsti brangią informaciją, kurią mums praktiškai ir taip suvirškintą atneša ant padėkliuko docentai ir mokslo daktarai, dar mažiau iš jų mokslą laiko proto, atminties ir galvosenos lavinimu, o ne tik Filosofija, Vadyba ar Matematika.
Manau, mokytis šiais laikais tampa nebemadinga. Todėl niekas nebenori studijuoti gautos medžiagos ar ieškoti naujos. Nedaug kas besėdi bibliotekose ir skaityklose. Darbdaviai nebekreipia tiek daug dėmesio į diplomą. Ir eilinis gatvėje sutiktas žmogus ne visuomet galėtų prisipažinti norįs mokytis visą gyvenimą – arba jam būtų gėda, arba jis tikrai to daryti nenori, arba nemato tam prasmės. Ar tai ir yra Lietuvos ateitis, ar tai tikrai ta kryptis, kuria mes norime eiti, man rodos, parodys tik laikas.
