– Trejus su puse metų mokęsis metei studijas. Kodėl?
– Man pasidarė labai neįdomus tas ketvirtas kursas, nebuvo nė vieno dalyko, kuris išlaikytų mane paskaitose. Kita vertus, prasidėjo aktyvesnė koncertinė veikla ir supratau, kad reikia rinktis tarp to arba to – arba vaidinsiu mokslininką ir rašysiu diplominį darbą, kuris man tampa vis mažiau įdomus, ir lankysiu visiškai nebeįdomias paskaitas, arba užsiimsiu ta veikla, kuri man patinka iš tikrųjų. Natūraliai nusprendžiau, kad į universitetą nebeeisiu.
– Aktyviai muzikuoti pradėjai studijuodamas?
– Muzikuoti pradėjau anksčiau, tačiau koncertuoti – studijuodamas. Ten viskas ir prasidėjo – antrame kurse susipažinau su a. a. Remigijumi Audiejaičiu, su kuriuo mes pradėjome dažnai koncertuoti. Vėliau prie mūsų prisijungė Eglė Sirvydytė ir ta veikla iš visiško pogrindžio išsivystė į įdomius dalykus.
Antra priežastis, dėl kurios aš mečiau universitetą – mane labai erzino tuometinis vyraujantis visuomenės požiūris, kad žmogus be diplomo yra niekas. Aš pajutau ir pamačiau, kad 90 procentų mano kursiokų tempia paskutinį kursą tik dėl diplomo – jiems visiškai neįdomu, tik iš inercijos jie dar mokosi. Maždaug, ai, pasibaigsiu ir ramu, nesvarbu, kas toliau, ko aš čia įstojau, kad tik gaučiau tą diplomą greičiau. Aš ten stojau todėl, kad man išties buvo įdomi literatūra, stengiausi mokytis tik tai, kas man buvo įdomu, praslysti ir ignoruoti tuos dalykus, kurie man atrodė nereikšmingi. Kai tos literatūros ketvirtame kurse nebeliko, aš nusprendžiau, kad ir man nebėra ką čia daryti. Buvo toks pankiškas protestas – įrodysiu aš jums, kad ir be diplomo galima gyventi. Mes keliese metėm – keli bičiuliai, keli kursiokai – tiesiog pasakėm ačiū, viską pasiėmėm, sudiev.
– Kokia buvo tavo baigiamojo darbo tema?
– „Poetinė akustika ankstyvojoje neoromantikų lyrikoje.“ Vadovė – Viktorija Daujotytė. Poetinės akustikos tema man iki šiol pakankamai įdomi. Aš neišsiskyriau nei su poezija, nei su akustika. Tačiau tuo metu supratau, kad nenoriu apgaudinėti savęs, knistis po knygas ir vaidinti kažkokį mokslininką, kuriuo nesu. Visą gyvenimą stengiuosi daryti tai, kas man patinka, ir nesivadovauti kažkokiomis visuomenės ir šeimos normomis. Jos – tik žaidimas – arba žaidi, arba ne, arba kuri savo taisykles. Žinoma, kad buvo nepatenkintų, ir šeimoje, ir taip toliau, bet aš gyvenu ne jiems.
– Koks tavo santykis su akademine atmosfera?
– Kas yra ta akademinė atmosfera? Čia kiekvienas žmogus labai skirtingai suvokia. Aš iki šiol bičiuliaujuosi su keliais dėstytojais, turėjau nuostabių dėstytojų, sutikau nuostabių žmonių. Su ta pačia Viktorija Daujotyte mes neseniai buvome susitikę ir labai mielai pasikalbėjome – ji mane taip pat supranta. Jei šie žmonės ir yra ta akademinė dvasia, tada mano santykis su ja – geras. Tai puikūs išmintingi žmonės, savo sričių specialistai, iš kurių norisi mokytis. Bet yra kitų, nykių akademinių žiurkių, sėdinčių savo bokšteliuose ir graužiančių knygas. Tai jie galbūt moka puikiai, bet visiškai negeba dėstyti. Tai, kad tu žinai, dar nereiškia, kad sugebėsi tai kažkam kitam perduoti.
Santykio su ta akademine aura, ta visuomene aš neturėjau. Man teko garbė mokytis pas daugelį profesorių, kurie dabar jau nebedėsto, o kai kurių ir gyvų nėra. Esu daug iš jų gavęs, bet... Kartais erzina, kai ateina dėstyti jaunas, ką tik daktaro disertaciją apsigynęs studentas ir ima vaidinti kažkokį akademiką, kuris čia dabar už tave visomis penkiomis galvomis aukščiau. Aišku, ten kaip ir visur – kiekvienoje sistemoje yra daug visokių idiotiškų, taisytinų dalykų, nomenklatūros, padlaižiavimo, formalaus požiūrio.
– Ar tapatini save su universitetu, ar jautiesi kažkiek VU žmogus?
– Buvo toks laikas, kai, gal ne tiek VU, kiek „Filologynas“ turėjo savitą aurą ir dvasią, bet ją kūrė ne tiek architektūra ir koridoriai, kiek patys žmonės. Mūsų kursas, galima sakyti, buvo išimtinis. Po ilgo laiko vėl lietuvių filologijoje atsirado vaikinų, vėl atgijo „Filologijos rudenys“, atgijo, banaliai tariant, švelniai bohemiškas požiūris į Filologijos fakultetą. Atsirado savanoriški diskusijų klubai. Pavyzdžiui, kai mokiausi aš, buvo susibūrę tokie du neformalūs filosofiniai rateliai: vienas buvo vadinamas Sfinkso brolija – postmodernistai, eksperimentinės, konkrečiosios poezijos mėgėjai. Kiti buvome mes – neoklasicistai (Aido Marčėno terminas), neoromantikai. Mes ironiškai save krikštijome Patrimpo brolija. Jei jau yra graikiškasis Sfinksas, turi būti ir mūsiškas, upių ir šaltinių dievas. Poezijoje jis mums simbolizavo viską, kas gražu. Be išsidirbinėjimų.
Būdavo labai smagu – galėjai vietoje paskaitos diskutuoti apie įdomius dalykus, sėdėdamas ir rūkydamas „Domus filologia“ rūsyje, kuris dabar užmūrytas po to, kai mes ten jį „prarūkėm“. Dėstytojas tave mato ir jis puikiai viską supranta: a, čia mūsų filologai – atleiskime, nes jie ne šiaip apie mergas ir mašinas kalbasi – jie iš tikrųjų diskutuoja apie kokį Platono veikalą ar Donaldo Kajoko poezijos eilutę. Dauguma dėstytojų tai vertino, nes iš esmės tai ir yra studentiška dvasia – kai nuoširdžiai mėgaujiesi ir „kaifuoji“ tuo dalyku, o tau irgi leidžiama būti savimi, studijuojančiu ir studentaujančiu – gurkšnoti, rūkyti, groti gitara, neateiti kartą kitą į paskaitą – tai savaime suprantama. Aišku, tai bohemos vaidinimas, bet tau tiek metų ir tu negali kitaip gyventi.
Toks santykis su VU buvo, ir, kiek man teko bendrauti su kitais, labai retai išgirstu apie panašius dalykus kitur. „Filologynas“, matyt, šituo klausimu yra ypatingas. Ten jauti visų iki tavęs nuo pat XX a. pradžios, ar dar seniau, besimokiusių šviesuolių dvasią. Todėl gerbi tą vietą.
– Užsiminei apie atgijusius „Filologijos rudenis“. Tačiau pastaraisiais metais juose nedalyvauji – kodėl?
– Visų pirma aš nebe studentas. Visų antra, šis renginys – tai komoje gulintis ligonis, retkarčiais prabundantis, o vėliau vėl „atsijungiantis“. Dabar jis komoje.
Ketvirtame kurse VU Teatro salėje mes padarėme jubiliejinį 25-ąjį „Filologijos rudenį“, ten sukvietėme daugybę žmonių, kurie „Filologijos rudenyse“ dalyvavo nuo pat pradžios. Surengėme šventę, kurioje buvo visko – laisvų skaitymų, laisvos kritikos, viskas lakstė į sceną ir iš scenos. Tai buvo ne kokie akademiniai mergaičių eilėraščių perskaitymai ir prizų išsidalinimai, o labai graži, gaivališka, net, sakyčiau, dionisiška šventė. Trečiame kurse taip pat tokią organizavome. Po mūsų kitiems uždraudė daryti „Filologijos rudenis“ universiteto teritorijoje. Suprask, mes joje negražiai elgėmės, ją nusiaubėme. Na nusmigo keli vedėjai ant scenos, krito keli poetai, skrido keletas butelių ir nuorūkų. Bet buvo smagu, po galais.
Šventę iškėlė į Mokytojų namus. Ten mane keletą metų kvietė kaip komisijos narį, bet aš netrukus supratau, kad „Filologijos ruduo“, kurį budinome, grįžo į komą – tapo tokiu formaliu eilių paskaitinėjimu, pasigraudenimu, jame neliko nieko žaismingo. Va, atsiuntė 99 merginos ir vienas vaikinas kažkokių savo eilėraščių, dėstytojų komisija kažką atrinko. Jie susirinko Mokytojų namų svetainėje ir vienas po kito skaito. Užmigti galima. Apskritai, klausytis skaitomos poezijos ilgiau negu pusvalandį yra nuobodu.
Aš supratau, kad nebenoriu su tuo turėti nieko bendro. Vėl natūraliai turi ateiti sava karta, kuri imtų gaivinti tą pirminę „Filologijos rudenų“ idėją – daryti, kaip vienas dėstytojas, Krescencijus Stoškus sakė, intelektualinę puotą, o ne formalų konkursą – pirma, antra, trečia vietos yra mažiausiai svarbūs dalykai. Tai turi būti laisva šventė, kur visi, kam tai įdomu, gali daryti tai, ką nori. Dabar net nežinau, gal jie ir grįžo į VU, bet tai nebe toks ruduo, kokį aš noriu prisiminti.
– Ar dabar norėtum studijuoti ką nors?
– Nežinau, toks klausimas – į ateitį, o aš nemoku gyventi ateitimi. Kol kas apie tai visiškai neteko galvoti, net mintis tokia nebuvo kilusi.
Bet jei pakvaiščiau ir atsiduočiau akademinei dvasiai, tai būtų, matyt, religinės studijos. Greičiausiai orientalistinės. Palaikau artimus ryšius su VU Orientalistikos centru ir jo vadovu Audriumi Beinoriumi, dabar redaguoju vieną jo budistinį veikalą. Tai sritis, kuria aš domiuosi ir, jei drįsčiau nerti į akademines gilumas, kurios vis dėlto ne man, tai būtų religijos studijos.
– O kai stojai į literatūrą, ar turėjai kokių atsarginių variantų?
– Literatūra ir buvo atsarginis variantas. Įstojau atsitiktinai. 12-oje klasėje blogai mokiausi – buvau tiesiog nusispjovęs į mokyklą, mano didžiąją laiko dalį užimdavo teatro studija, gyvenimas kitapus mokyklos. Man buvo neįdomu, kaip išlaikysiu egzaminus, žinojau, kad stosiu į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), režisūrą arba vaidybą – tuo metu ten nereikėjo jokių brandos egzaminų balų, svarbu buvo tik stojamieji.
Likus kokiam mėnesiui iki stojimo aš susipažinau su dėstytoju Regimantu Tamošaičiu, kuris mane per porą sakinių sugebėjo perkalbėti – už tai aš jam labai dėkingas. Jis tiesiog paklausė – ar tu nori bėgioti knygų viršeliais, ar iš esmės užsiimti literatūra? Supratau, kad noriu gilintis į kūrinį, į jo šaknis, gauti filologinį pagrindą. LMTA to negausi. Ir dabar retkarčiais stebiuosi, kaip kai kurie režisieriai interpretuoja literatūros kūrinius, neturėdami filologinių pamatų, nesuvokdami konteksto. Juk vėliau daugybė jaunimėlio pagal tokias neatsargias interpretacijas atsimins patį kūrinį!
Tad R. Tamošaitis sako – stok pas mus, mums reikia tokių kaip tu! Mums reikia vyrų! Kaip į kariuomenę viliojo. Taip aš per visišką atsitiktinumą, dvejodamas, iš vakaro žaidęs krepšinį, visai gerai išlaikiau valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, pusėtinai kitus keturis ir įstojau į lietuvių filologiją. Nuo pirmo pusmečio supratau, kad nesuklydau – „užkaifavau“nuo tų dalykų, kuriuos mokiausi ir nuo tos laisvės pasirinkti tai, ką noriu mokytis, nuo žmonių, kurie aplink sukiojosi – supratau, man čia yra gera. Aš čia nersiu į literatūrą, o ne graušiu plytą nuo 8 ryto iki 8 vakaro akademijoje etiudus vaidindamas.
Tiesa, girdėjau, jog dabar „Filologynas“ gerokai pasikeitė. Tad mano žodžiai – ne raginimas. Aš tik prisimenu savo studijų laiką.
– Ką manei ir manai apie studijas užsienyje?
– Visą laiką į tai žiūrėjau kiek skeptiškai ir ironiškai. Kodėl yra geriau studijuoti kažkur Anglijoje, o ne čia? Savo kalba, tarp savų, gilintis į savo kultūrą, literatūrą, etninį palikimą. Suprantu žmones, kurie ten renkasi specialybes, kurių čia nėra. Suprantu mokslininkus, kurie ieško jų intelekto vertos bazės. Bet pastebiu madą stoti į kokį nors universitetą, tarkime, Škotijoje, kuris nėra geresnis nei tūkstantis kitų Europoje, ir grįžus girtis – aš ten mokaus tokiam ir tokiam universitete, o ne kokiame VU. Atseit, markė aukštesnė. Universiteto vardas nieko apie žmogų, jo išprusimą nesako. Pažįstu nykių tipų, baigusių Oksfordą, ir pažįstu tokių, kurie nieko nebaigę yra absoliutūs intelektualai ir išminčiai.
Ką baigsi, nėra rodiklis. Visada svarbu tavo paties santykis su tuo, ką darai. Kiek pats norėsi, kiek pats pasiimsi. Gali, būdamas čia, gauti Oksfordo lygio išsilavinimą, jei to norėsi, jei pasinersi į tas knygas – viskas prieinama. Kol dar ACTA'os nėra.
– Lietuva gali pasigirti, kad čia kas antras pilietis turi aukštąjį išsilavinimą. Ar tai vertinga?
Iš esmės dėl to aš ir mečiau. Dėl to kvailo, keisto ir neteisingai suformuoto įvaizdžio, kad be aukštojo esi niekas. Mes matome, kad dabar trūksta techninių specialybių, kurioms aukštojo išsilavinimo nereikia. Jos ne ką prastesnės, nei niekam nereikalingi šimtai filosofų, sėdinčių be darbo, tūkstančiai pseudo ekonomistų ir teisininkų. Susidaro įspūdis, kad kuo daugiau šalyje prikepama teisininkų, tuo šalies teisėsauga yra labiau sutrešusi. O štai nėra kam mūryti, tekinti, nėra kam griovių kasti. O kiti sėdi su diplomais, baigę visokias vadybas ir iš esmės yra priklausomi nuo mažumos tų, kurie kasa griovius. Reikia griauti šitą mitą ir iliuziją, kad visi turi turėti diplomus – tai popiergaliai, kurie nieko apie žmogaus išsilavinimą ir patirtį nepasako.
