Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Demokratinio ugdymo instituto vadovė Donata Norkienė: ar paklusnus – tai išsilavinęs?

Demokratinio ugdymo instituto vadovė Donata Norkienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Demokratinio ugdymo instituto vadovė Donata Norkienė
Šaltinis: 15min
0
A A

„Klausiate, ar demokratines mokyklas baigę mokiniai yra normalūs? Jei norma laikysime aukštus pasiekimus – įprastai net „normalesni“ už tuos, kurie mokėsi tradicinėse mokyklose, o jų karjera – nuo laimingų namų šeimininkių iki pasaulinio garso mokslininkų, menininkų, verslininkų, mokytojų. Tačiau reitingų lentelės tikrai nėra šių mokyklų siekiamybė, – faktais dalinasi Demokratinio ugdymo instituto vadovė Donata Norkienė. – Ir Lietuvoje jau yra kritinė masė tėvų, kurie turi drąsos suabejoti tariamu sistemos veiksmingumu ir renkasi kitą kelią.“

– Kuo jus žavi demokratinio ugdymo filosofija?

– Demokratinio ugdymo filosofija, pirmiausia, apie žmogų, apie ryšį tarp žmonių, apie vertybes, kuriomis vadovaujamės šiame pasaulyje.

Man tai savotiška žmogiškumo reinkarnacija, priminimas apie tai, kad gyvenimo kokybę mes matuojame ne tik ekonominės gerovės terminais, kad mokykloje ruošiame ne visuomenės „užsakymą“, o į gyvenimą padedame žengti unikaliai asmenybei, turinčiai ne tik protą, bet ir kūną bei sielą.

Todėl demokratinėse mokyklose visuomet pirmiausia akcentuojama pagarba ir pasitikėjimas vienas kitu, o laisvė veikti visuomet žengia koja kojon su asmenine atsakomybe. Mano galva, tai pagrindinės taisyklės. Jų išmokus nesunku laikytis visų kitų, o tuo pačiu – nesitaikstyti su tomis, kurios prasilenkia su sveika nuovoka ir žmogiškumo standartais.

– Ar ji iš tiesų veikia šiuolaikiniame, įvairių taisyklių apribotame pasaulyje?

– Tenka įveikti šiek tiek „mokyklos“ savyje, kol suvoki, kad ugdymas toli gražu ne tik apie žinias, o taisyklės mus ne varžo, o padeda sugyventi. Tik jos neturėtų būti beprasmės, smulkmeniškos ir aklai taikomos, ypač kai kalbame apie sugyvenimą mokyklos bendruomenėje.

– Kas jums atrodo svarbiausia demokratiniame ugdyme?

Nemažiau svarbu ir tai, kad vaikai čia turi teisę būti vaikais ir iki galo „užbaigti“ vaikystę, o suagusieji neprisiima visažinių ir visagalių vaidmens – jie kasdien mokosi kartu su vaikais.

– Pagarba vaikui ir požiūris į vaiką, kaip į lygiavertę asmenybę, kaip į žmogų, su visomis jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis. Ir galimybė būti savimi – netobulu, tačiau unikaliu ir vertingu savaime.

Demokratinė mokykla vaiko gerovę iškelia aukščiau akademinių rezultatų, manau, tai yra vienas esminių demokratinio ugdymo apibrėžimų. Nes tik jausdamiesi gerbiami ir vertinami mes matome prasmę veikti.

Nemažiau svarbu ir tai, kad vaikai čia turi teisę būti vaikais ir iki galo „užbaigti“ vaikystę, o suagusieji neprisiima visažinių ir visagalių vaidmens – jie kasdien mokosi kartu su vaikais ir vis dar yra savyje išsaugoję vaikystės, kuri nebijo išsitepti, suklysti, improvizuoti, būti „čia ir dabar“ ir nuoširdžiai mėgautis gyvenimu.

– Kokie esminiai skirtumai yra tarp demokratinės mokyklos ir kitų mokyklų (valstybinių ir privačių)? 

– Tradicinėje mokykloje (nepaisant to, ar ji valstybinė, ar privati) iš vaikų dažnai tikimasi vieno – paklusnumo. Paklusnumo taisyklėms ir sistemos lūkesčiams.

Neatsitiktinai čia naudojamas posakis „Lenk medį, kol jaunas“. Juk paklusnus – tai išsilavinęs? Ir atvirkščiai. Taigi geriau neklysti ir nemaištauti. Visgi vidinė vaiko disciplina sunkiausiai formuojasi ten, kur kažkas jam nuolat iš išorės nurodo kaip, kada, kur ir kodėl elgtis. Bene vienintelis dalykas, kurio tokioje aplinkoje tikrai išmokstama – paklusti kitų (vyresnių, stipresnių) primetamoms normoms ir lūkesčiams. Tai išoriškai gali būti panašu į discipliną, tačiau realybėje ši iliuzija dažniausiai išsisklaido vos tik asmuo patiria didesnį spaudimą ar rimtesnius išbandymus.

– Ar galima apsieiti be disciplinos?

– Demokratinėje mokykloje vaikai mokosi sprendimus priimti patys. Jie tikrai balsuoja mokyklos susirinkimuose, tikrai gali vesti pamoką, tikrai gali rinktis dalyvauti ar nedalyvauti pamokoje. Laikui bėgant vaikai perpranta šios taisyklės esmę ir sėkmingai prisiima atsakomybę už savo tobulėjimą. Taip formuojasi tikroji vidinė disciplina – vaikai išsikelia asmeninius tikslus ir kryptingai jų siekia, dažnai įdėdami gerokai daugiau pastangų nei iš jų tikimasi.

Asmeninio archyvo nuotr./Demokratinio ugdymo instituto vadovė Donata Norkienė
Asmeninio archyvo nuotr./Demokratinio ugdymo instituto vadovė Donata Norkienė

Ir žinoma, bendravimas, bendravimas, bendravimas! Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos pastebi apsilankęs demokratinėje mokykloje – ypatingas ryšys tarp vaikų ir suaugusiųjų.

Čia bet kur ir bet kada gali prisėsti su puodeliu arbatos ir be jokių etikečių ir statusų (suaugęs-vaikas, mokinys-mokytojas) šnekučiuotis apie tai, kas tau svarbu. Nes čia visos veiklos vertinamos vienodai – tiek akademiniai dalykai, tiek neformalus pokalbis su bendraamžiais ar suaugusiais. Didžiausios pamokos neretai įvyksta ne prie mokyklos suolo.

– Girdėjau, kad demokratinė mokykla yra ne kiekvienam?

Pradžioje paprastai visi pajunta didelį palengvėjimą ir euforiją, neretam kyla noras išbandyti laisvės ribas, vėliau tenka susitvarkyti ir su nuoboduliu. Bet anksčiau ar vėliau visi atranda kelią į vidinę motyvaciją. 

– Jei galite įsivaizduoti mokyklą, kurią sukūrė vaikai – tai turėtų būti demokratinė mokykla. Iš tradicinės ugdymo įstaigos atėjusiems mokiniams gali tik prireikti laiko prisitaikyti prie didesnės laisvės ir prisiimti gerokai daugiau atsakomybės už savo tobulėjimą. P

radžioje paprastai visi pajunta didelį palengvėjimą ir euforiją, neretam kyla noras išbandyti laisvės ribas, vėliau tenka susitvarkyti ir su nuoboduliu. Bet anksčiau ar vėliau visi atranda kelią į vidinę motyvaciją. Kažkodėl suaugusiems tuo sunku patikėti.

– Kas jus asmeniškai labiausiai motyvuoja kurti tokią mokyklą? Koks viso to tikslas?

– Buvau paklusni mokinė, žinau, kokia to kaina. Po mokyklos teko nueiti gana ilgą kelią, kol sugebėjau grįžti prie to, kas esu, pamilti savo trūkumus, atrasti savo stiprybes, gerbti savo mintis ir norus, net jei jie atrodo nepriimtini šimtams žmonių aplinkui.

Vis dar mokausi klysti ir aklai nesiekti „aukščiausio pažymio“. Todėl labai tikiuosi, kad rudenį duris atversianti pirmoji demokratinė mokykla Lietuvoje padės vaikams išsilaisvinti iš nepagrįstų suaugusiųjų lūkesčių ir leis pamilti mokyklą, kaip kasdienį kelią į save ir gyvenimą. Kad jiems nereiktų dukart apkeliauti pasaulį, baigti du universitetus ir pakeisti keletą darbo vietų, kad galėtų pajausti pilnatvę ir dalintis su kitais tuo, ką jie sugeba geriausiai.

– Būtų įdomu išgirsti bent keletą pavyzdžių, kuo užsiima demokratines mokyklas baigę žmonės?

Reitingų lentelės tikrai nėra šių mokyklų siekiamybė. Demokratinė mokykla vaikams linki atrasti save, pajausti mokymosi ir atradimo malonumą, išsaugoti smalsumą.

– Klausiate, ar demokratines mokyklas baigę mokiniai yra normalūs? Jei norma laikysime aukštus pasiekimus – įprastai net „normalesni“ už tuos, kurie mokėsi tradicinėse mokyklose.

Paprastai demokratinių mokyklų abiturientų akademiniai pasiekimai būna kiek aukštesni nei šalies vidurkis, o jų karjera yra tokia pat įvairi, kaip gyvenimas – nuo laimingų namų šeimininkių iki pasaulinio garso mokslininkų, menininkų, verslininkų, mokytojų.

Tačiau reitingų lentelės tikrai nėra šių mokyklų siekiamybė. Demokratinė mokykla vaikams linki atrasti save, pajausti mokymosi ir atradimo malonumą, išsaugoti smalsumą, žaismingumą, sveiką nuovoką, kritinį mąstymą, pagarbą sau ir kitam, mus supančiam pasauliui ir drąsiai atvira širdimi žengti per gyvenimą. Mokyklos baigimo atestatuose apie tai nerašo.

Daugiau apie demokratinį ugdymą galite sužinoti www.demokratinemokykla.lt

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min