Ar dažnai prisimenate studijų laikus?
Kiekvieną dieną, dėl to, kad dirbu ten pat, kur baigiau studijas.
O su kurso draugais bendraujate?
Bendraujame, nes kartu dirbame teatre! Susitikimų daryti nė neprisireikia. Kam jų reikia, kai su bendrakursiais per savaitę du ar tris kartus pasimatai?
Galėtumėte palyginti savo laikų studentus su šiuolaikiniais?
Dabar, sakyčiau, visas jaunimas – kaip ir mūsų kultūra, gyvenimas: bėga labai greitai ir visi visko nori iškart, tuo pat metu, skubiai. Mokytis reikia, nesakau, kad matematika ar dar kažkas nėra reikalinga – raštingi turi būti visi. Ir muzikantai, menininkai – jie juk raštingi. Tačiau tai – ne svarbiausia, sakau iš muzikantų pusės. O dainavimas, pavyzdžiui, yra toks sudėtingas dalykas, kurio vaisiai skinami net ne po metų ir ne po dvejų. Viskas turi vykti lėtai, reikia išlavinti kūną, o tai užtrunka. Pasitaiko kuriozų – ateina, sako „man per mėnėsį reikia išmokt dainuoti.“ Na, tokių dalykų nebūna.
O koks studentas pats buvote? Šmaikštaudavot?
Na, specialybės dėstytojui jokių „zbitkų“ nedarydavom, nes, kaip sakoma, su ugnimi nežaidžiama, tačiau smagių dalykų buvo. Kai labai reikėjo gauti dėstytojo parašą, keli juokeliai suveikė.
Pavyzdžiui?
Turėjome tokį praplikusį dėstytoją. Nupirkome kaktusą, nukirpome nuo jo viršaus visus spyglius ir uždėjom akinius, tada padovanojom dėstytojui. Jam labai patiko tas reikalas, todėl ir pasirašė.
Kaip sekėsi studentauti?
Įvairiai buvo, kaip ir visiems. Kelias ne rožėm klotas, bet aš labai dėkingas, kad jis toks, nes buvo kolegų, kuriems jis buvo rožėmis nuklotas, tačiau nė vienas iš jų jau nebedainuoja. Geriau jau pačiam „prasimušti“ pro sunkumus, tada gyvenime užsigrūdini.
Buvote pavyzdingas studentas?
Savaime suprantama, stengiausi tokiu būti.
Galbūt galėtumėte pakomentuoti naujai įsigalėjusią studijų reformą?
Labai atidžiai jos nesekiau, bet dabartinė sistema… Na, visi turbūt žinome, kad, pavyzdžiui, muzikuojantys žmonės, menininkai susiduria su sunkumais: vienur Dievas daugiau davė, iš kitur truputį atėmė. Ir labai liūdna matyti, kad itin talentingi žmonės, kurie ypatingai groja, dainuoja, yra „sukertami“ per dalykus, kurie jiems kur kas mažiau reikalingi. Tai pakiša koją talentams, kurie dėl prastų įvertinimų iš tokių dalykų vėliau neįstoja į Akademiją (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – aut. past.). Tada būna problema, su kuria susiduriama dažnai. Šiuo požiūriu sistema yra bloga ir ją reiktų tvarkyti kitaip.
O kaip gi?
Jei pradėčiau aiškinti, kaip turėtų būti, jūsų diktofone neužtektų atminties… Matote, yra įvairūs lygiai. Pats mokiausi Jungtinėse Valstijose. Ten yra tokia sistema: yra specialūs egzaminai muzikantams, susidedantys iš iš tiesų jiems reikalingų disciplinų. Juk tai ir svarbiausia. Tarkime, aš esu pianistas. Mano stojimą nulemia būtent tų egzaminų rezultatai, taigi jei gerai išlaikiau solfedį, harmoniją, pianiną ir kt., tai ir sudaro pagrindą. Galiu kiek prasčiau mokėti anglų kalbą bei kitus dalykus, tačiau galimybės mokytis neprarasiu. Be abejonės, jei mano kaip pianisto konkurentas bus lygiai taip pat išlaikęs specialiuosius egzaminus, kaip ir aš, tačiau šalutinių dalykų įvertinimus turės geresnius, o mudu kovosime dėl vietos, jis gaus privalumą. Bet esmė tokia, kad tokiu būdu tai, ar tu gali mokytis muzikos, nenulems tavo matematikos, lietuvių kalbos ir kitų šalutinių dalykų žinios. Mokytis reikia, nesakau, kad matematika ar dar kažkas nėra reikalinga – raštingi turi būti visi. Ir muzikantai, menininkai – jie juk raštingi. Tačiau tai nėra svarbiausia, sakau iš muzikantų pusės. Nereikia priimti masių, žinau, kad ir dabar Akademija susiduria su šita problema, kai talentingi neįstoja.
