Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 30d. 17:11

Gimnazija, kurios moksleiviams teko ginti savo teisę į mokslą: ką mena jos sienos

Šiaulių Didždvario gimnazija Gerumu dalintis gera
Šiaulių turizmo informacijos centro nuotr. / Šiaulių Didždvario gimnazija

Šiaulių Didždvario gimnazija, pernai atšventusi savo 120 metų jubiliejų, yra viena seniausių miesto gimnazijų, garsėjanti, kaip teigia jos pačios atstovai, ne tik tradicijų puoselėjimu, bet ir atvirumu, inovatyvumu, kūrybiškumu. Tai mokykla, kurios moksleiviai, pagerbdami savo pirmtakus, 1919 m. savo kūnais gynusius mokyklos pastatą nuo vokiečių, apjuosia jį gyva grandine. Su kokiomis nuotaikomis mokykla pasitinka naujus mokslo metus?

Nuotaikos dvejopos

Gimnazijos direktorius Vitalis Balsevičius atviravo, kad nuotaikos yra dvejopos.

„Žvelgiant iš ugdymo srities, džiaugiamės savo vaikais, džiaugiamės, kad jie renkasi mūsų mokyklą, ir savo ruožtu stengiamės jiems duoti tai, ko, kaip jūs sakote, neturėjo jų tėvai. Europos Sąjungos lėšomis atnaujinome gamtos mokslų kabinetus, turime visą reikalingą įrangą, aktyviai dalyvaujame STEAM, robotikos, veiklose. Taigi viltys ir norai tikrai labai gražūs. Žvelgiant iš materialios pusės, mokytojas turi daug pamokų, didelį krūvį mokykloje, tačiau tai net nesudaro vieno etato.

Mokytojas, šitiek dirbdamas, teturi tik 0,75, 0,8 ar 0,9 etato. Nors galbūt apskritai neteisinga kalbėti apie mokytojo etatą, nes iš tiesų nėra apibrėžto valandų skaičiaus, kiek mokytojas turi dirbti, vis dėlto jis jaučiasi nevertinamas valstybės. Nepaisant to, stengiamės į ateitį žiūrėti optimistiškai“, – svarstė pašnekovas.

Gimnazijos moksleiviai dalyvauja įvairiausiuose konkursuose, vyksta į įvairias kūrybines stovyklas ir kitokius renginius tiek kituose Lietuvos miestuose, tiek užsienyje. Visoms šioms veikloms, žinoma, reikia finansinių injekcijų.

„Turime labai stiprią projektų vadybą, dalyvaujame „Erasmus+“ veikloje, taip pat turime stiprų savanorių korpusą, o ir vaikai su tėvais prisideda. Visi supranta, kad praėjo laikai, kai viskas būdavo už dyką. Šiandien vaikai puikiai supranta, kad reikia ir tualetinio popieriaus nupirkti, ir už kopijavimą susimokėti. Mes pratiname vaikus prie realaus gyvenimo, kuriame tik pelėkautuose sūris būna nemokamas“, – juokavo įstaigos direktorius.

Kuo išsiskiria šiuolaikinis jaunimas

Paklaustas, kaip vertina šiuolaikinius moksleivius, V.Balsevičius prisipažino, kad jausmas yra dvilypis.

„Jie tarsi viską nori gauti greitai ir lengvai, bet niekas niekada nežadėjo, kad mokslas bus lengvas. Ne veltui sakoma, kad mokslo šaknys karčios. Kita vertus, vaikai yra labai smalsūs, kūrybingi, reiklūs – pirmiausiai mokytojams, bet mes pratiname, kad jie būtų reiklūs ir sau. Norime rasti balansą tarp jų reiklumo ir savęs vertinimo.

Iš tiesų mes džiaugiamės vaikais, juolab kad jie savotiškai priverčia pasitempti ir mokytojus, neatsilikti nuo šiandieninio gyvenimo tempo. Į visus pokyčius stengiamės žiūrėti pozityviai. Pavyzdžiui, vaikai nesiskiria su mobiliaisiais telefonais. Ir drausti jais naudotis būtų beprasmiška. Tačiau galbūt mes galime šį jų įprotį pakreipti naudinga linkme? Gal galime panaudoti mobiliuosius telefonus pamokoje, mokslams?“ – svarstė pašnekovas.

Kalbėdamas apie šiuolaikinių vaikų ateities lūkesčius, pedagogas pabrėžė, apie ateitį jie galvoja labai atsakingai, nors pasirenka skirtingus kelius. Vieni nusprendžia po mokyklos pasiimti atostogas – nestoti niekur, bet metus padirbėti ir tuomet spręsti, ko jie nori. Kiti labai tiksliai žino, kuo jie nori būti – ar lėktuvo pilotais, ar gydytojais, ar dar kažkuo. Treti nusprendžia išvykti kur nors savanoriauti. Dar kiti eina į kariuomenę.

„Tikrai nėra taip, kad jie lengvabūdiškai žiūrėtų į savo ateitį. Ir mes labai džiaugiamės, kad beveik visi, kurie baigia mokyklą, po kurio laiko sugrįžta pasigirti savo pasiekimais“, – tikino V.Balsevičius.

Šiaulių Didždvario gimnazijos nuotr./Šiaulių Didždvario gimnazija praeityje
Šiaulių Didždvario gimnazijos nuotr./Šiaulių Didždvario gimnazija praeityje

120 metų jubiliejų šventė visus metus

Pastatas, kuriame mokosi moksleiviai, gimnazijai priklausė nuo pat jos įkūrimo laikų. Nusprendus Šiauliuose įsteigti mergaičių gimnaziją Rusijos imperatorių karūnavimui (1896 m.) atminti, buvo pradėtas rinkimas pastato statyboms. 1898 m. gimnazija pradėjo veikti. Taigi mokyklos sienos prabilusios turbūt galėtų pasakoti daug istorijų, kas šiame pastate vyko. Nieko nuostabaus, kad mokyklos aplinka turi savo ypatingą aurą ir įpareigoja.

Pernai mokykla atšventė savo gyvavimo 120-ąsias metines. Kaip pasakojo gimnazijos direktorius, paskutinis akcentas buvo koncertas mokslo metų pabaigoje, bet iš tiesų šventė išsitęsė per visus mokslo metus – didžioji dalis renginių, vykusių pernai, buvo dedikuoti būtent šiai progai.

Ieškoti lėšų šventiniams renginiams teko kreipiantis pagalbos į rėmėjus. V.Balsevičius pasidžiaugė, kad verslininkai geranoriškai atsišaukė. Vienas iš jų, parėmusių gimnazijos istorinę šventę, buvo parduotuvių tinklas „Norfa“. „Paprastai mes nepiktnaudžiaujame prašydami paramos, buvo tiesiog tikslinis paramos prašymas šventei. Juk viskas kainuoja“, – tikino pašnekovas.

1919 m. susidūrimas su bermontininkais

Šiemet mokykla švęs dar vieną ypatingą datą – bermontininkų – sąjunginės vokiečių ir rusų reakcionierių kariuomenės – puolimo šimtmetį. 1919 m. rudenį jie užėmė pastatą ir mokslas nutrūko trims mėnesiams. Bermontininkai Lietuvoje nebuvo mėgiami, nes iš pasalų žudė lietuvių kareivius, civilius gyventojus, plėšė ūkininkus. Incidentas su bermontininkais gimnazijoje įvyko rugsėjo 30 dieną. Bermontininkų generolas fon Dibičas visiems susirinkusiems į pamokas įsakė palikti pastatą, nes jis perduodamas vokiečių karo vadovybės ligoninei. Mokytojai ir mokiniai atsisakė palikti gimnaziją, bermontininkų karinis dalinys įsiveržė į gimnaziją, įvyko susirėmimas.

Mušami mokiniai spietėsi antrojo aukšto koridoriaus gale ir giedojo Lietuvos himną. Įsiutęs fon Plattenas atvedė belaisvius ir įsakė jiems išvaryti mokinius, bet kareiviai neišdrįso artintis prie verkiančių vaikų. Vaikai be paliovos giedojo himną. Tada ritmeisteris puolė prie vaikų, ėmė juos mušti per veidus, sukti rankas ir smaugti. Matydami, kad tokiu būdu vaikų neįveiks, vokiečiai pasišalino. Tuo metu mokiniai su mokytojais ir tėvais susirinko salėje pasitarti, ką toliau daryti.

Vienas tėvas siūlė laikytis ramiai ir nebijoti. Tikėta, kad su vokiečiais pavyks susitarti gražiuoju. Po šių žodžių į salę įsiveržė apie dvidešimt kareivių ir puolė susirinkusiuosius peiliais, diržų sagtimis ir kumščiais. Jie mėtė vaikus pro langą, tiesiai ant akmenų, o iš gimnazijos išvytus vaikus ir pašalinius žmones, švaistėsi botagu. Šio įvykio metu buvo sužeista apie keturiasdešimt mokinių ir mokytojų. Mokykla savo patalpas atgavo tik 1920 m.

Jau daugybę metų kasmet rugsėjo 30 d. gimnazijos moksleiviai, paminėdami šiuos įvykius, apjuosia mokyklos pastatą gyva grandine. „Naujus mokslo metus ir vėl pasitinkame su viltimi, nes be vilties nebūtų nieko“, – tikino įstaigos direktorius.

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min