Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 30d. 15:32

Idėja Lietuvai. Plati dalykų integracija mokyklose – raktas į geresnį išsilavinimą?

Mokiniai
123rf.com nuotr. / Mokiniai

Kai moksleivis Lietuvoje ateina į matematikos pamoką, jis mokosi matematiką. Istorijos pamokoje jis į galvą kraunasi istorijos žinias ir jam nereikia, tarkime, biologijos, o lietuvių literatūros pamokoje jo niekas neklaus apie geografiją. Už atskirus dalykus jis gauna atskirus įvertinimus ir laiko atskirus egzaminus. Lietuva, kaip ir daugelis pasaulio šalių, yra pripratusi prie mokyklos modelio, kuriame skirtingų dalykų yra mokomasi atskirai, o tarp disciplinų yra aiškios ribos.

Tačiau ar toks modelis išties vis dar tinka šiuolaikiniam pasauliui, kuriame vis svarbiau ne tik žinoti, bet ir suprasti? Vienas dažniausių Lietuvoje skambančių siūlymų kalbant apie švietimo reformos pertvarką – kuo labiau integruoti atskirų dalykų mokymosi programas, o gal net ir siekti apskritai atsisakyti dalykinio mokymo.

Tokio pasiūlymo šalininkai kaip teigiamą pavyzdį dažnai pateikia Suomiją. Čia skirtingų dalykų integracija paremtas požiūris į mokslą, vadinamas „reiškiniais paremtu mokymosi“ (Phenomena based learning), vis labiau įsitvirtina valstybiniu lygiu. Tiesa, nors Lietuvoje taip manyti populiaru, atskirų dalykų Suomija atsisakyti nežada.

Apie tai, kaip skirtingų dalykų integracija veikia Suomijoje ir kaip tai galėtų veikti ar jau veikia Lietuvoje, 15min kalbėjosi su Helsinkio švietimo skyriaus vadove dr. Marjo Kyllönen, Premjero Sauliaus Skvernelio patarėja Une Kaunaite ir dviem lietuvėmis, artimai susipažinusiomis su Suomijos švietimo sistema.

Suomijos ekspertė: mokykla turi ruošti realiam gyvenimui

Kas yra tas reiškiniais paremtas mokymasis, dėl kurio diegimo Suomija ima garsėti visame pasaulyje? Pasak dr. M. Kyllönen, jo esmė – moksleiviai dalį mokyklinio kurso skiria kokio nors realaus gyvenimo reiškinio nagrinėjimui. Reiškinys nagrinėjamas iš skirtingų požiūrio taškų, pasitelkdami skirtingų mokymosi dalykų žinias.

Laimos Penekaitės nuotr. /Marjo Kyllonen
Laimos Penekaitės nuotr. /Marjo Kyllonen

Ekspertės teigimu, reiškiniai gali būti patys įvairiausi – tiek klimato kaita, tiek meilė, tiek išmanieji telefonai. Pasirinkę tam tikrą reiškinį ir jį nagrinėdami moksleiviai turi pritaikyti įvairių dalykų žinias. Projektus, paremtus reiškiniais paremto mokymosi metodu, jie vykdo ilgai, visus mokslo metus, o tada juos vertina skirtingų dalykų mokytojai. Vykdydami šiuos projektus, jie įgyja žinias ir įgūdžius, numatytus atskirų dalykų programose, net jei tiesiogiai tų dalykų ir nesimoko.

„Reiškiniais paremtas mokymasis nedalina mokymosi programos į atskiras disciplinas. Vietoje to atvejais paremtas mokymasis pasitelkia skirtingų disciplinų metodus ir prieigas. Tai skatina lankstumą vaikų mąstyme“, – sako M. Kyllönen.

Pasak ekspertės, reiškiniais paremtas mokymasis yra labai stipriai orientuotas ne tik į žinių suteikimą, bet ir į mastymo ugdymą.

„Moksleiviai turi ne „iškalti“ informaciją, bet patys suformuluoti probleminį klausimą ir savo jėgomis rasti atsakymą į jį.

Moksleiviai turi ne „iškalti“ informaciją, bet patys suformuluoti probleminį klausimą ir savo jėgomis rasti atsakymą į jį.

Jie yra mokomi, kaip pasitelkti skirtingus informacinius šaltinius, skatinami rengiant projektą susisiekti su ekspertais realiame gyvenime. Jei jiems įdomu, pavyzdžiui, klimato kaita, mokykla juos ragina pačius kreiptis į ekspertus už mokyklos ribų, paimti iš jų interviu apie klimato kaitą. Nes taip veikia ir mokymasis bei naujų žinių įgijimas realiame gyvenime. Gyvenime ne visada užtenka tiesiog perskaityti knygą ar išspręsti uždavinį“, – aiškina M. Kyllönen.

Jos teigimu, Suomija apskritai orientuojasi ne į mokymosi rezultatą, bet į procesą: „kaip mokytis“, o ne „ką mokytis“. Todėl moksleiviai ir patys dalyvauja mokymosi tikslų sau formulavime.

M.Kyllönen pripažįsta, kad tai suteikia daug iššūkių mokytojams. Jie turi ne tik užtikrinti, kad moksleivis įgytų tam tikras žinias, bet ir sugebėti atsižvelgti į konkretaus vaiko pomėgius, interesus bei atitinkamai nukreipti jo mokymosi programą ir mokymosi tikslus.

„Mokytojas nebegali tiesiog atsiversti knygos ir liepti vaikams spręsti tam tikrus uždavinius ar skaityti tekstus. Tam, kad galėtų kontroliuoti mokymosi procesą, jis turi bendradarbiauti ir užmegzti ryšį su vaikais“, – kalba Suomijos ekspertė.

M.Kyllönen atkreipia dėmesį, kad perėjimas prie reiškiniais paremto mokymosi vis dėlto nereiškia, kad atskirų dalykų, tokių kaip matematika ar istorija, išvis nebeliks.

„Dalykai išlieka ir kiekvienas turi savo tikslus. Bet mes didesnį dėmesį skiriame mokymosi procesui, o ne žinių „kalimui“. Panašius integracinius principus kaip reiškiniais paremto mokymosi mes dažnai taikome ir dalykų viduje. Mes jau ir dabar stengiamės matematiką ar istoriją mokyti ne abstrakčiai, o parodyti, kaip tai siejasi su realiu gyvenimu. Ir pabrėžti procesą, o ne tikslą.

Atsimenu, man mokykloje dažnai teko ką nors mokytis atmintinai, ir po kiek laiko neprisimindavau, nei kas konkrečiai tai buvo, nei kam to reikėjo. To turi likti kuo mažiau. Moksleivis, kad ir ką mokytųsi, turi suprasti, kaip tai siejasi su jo gyvenimu. Kaip visi žinome, gyvenimas nėra suskirstytas į temas ir kai mes dėstome dalykus nesusietai, mes prarandame ryšius, egzistuojančius tarp jų“, – sako M.Kyllönen.

Suomijos lietuvė: integracija pasireiškia per projektus

Pasiklausius Suomijos ekspertės gali atrodyti, kad skirtumai tarp Lietuvos ir Suomijos – išties dideli. Bet kaip „reiškiniais paremtas mokymasis“ ir dalykų integracija apskritai pasireiškia kasdienybėje? Apie tai 15min kalbėjosi su septynerius metus Suomijoje gyvenusia lietuve Jurga Kekkonen, kurios sūnus mokėsi suomiškoje mokykloje.

Jos teigimu, dalykų integracija Suomijoje didelė, bet Suomija nesiruošia atskirų disciplinų atsisakyti išvis, kaip dažnai mano lietuviai.

Pasak J.Kekkonen, Suomijoje „reiškiniais paremtas mokymasis“ kol kas egzistuoja tik gimnazijose.

123rf.com nuotr./Mokykla
123rf.com nuotr./Mokykla

„Moksleiviai turi paruošti labai platų projektą su matematikos skaičiavimais, statistikos ieškojimu, istorijos faktų rinkimu. Kitaip sakant, jie turi problemą arba reiškinį išnagrinėti labai nuodugniai ir visomis kryptimis. Kažkas panašaus į rimtą žurnalistinį tyrimą, besigilinant į dalykus, apie kuriuos anksčiau negirdėjote“, – sakė J.Kekkonen.

Integracija tarp atskirų dalykų pasireiškia ir mažesnių projektų, kuriuos mokykloje vykdo mokiniai, pavidalu. Kartais mokinys projektą daro vienas, kartais – dviese su klasės draugu, kartais – didesnėje grupėje, ugdant komandinio darbo įgūdžius.

„Pavyzdžiui, darbas iš gamtos mokslų, kurį moksleiviai turi atlikti anglų kalba. Ieškodami medžiagos internete, jie tuo pačiu mokosi dviejų dalykų iš karto. Taip pat pasitaiko integruoti testai, kuriuos vertina ir, tarkime, gamtos mokslų, ir anglų kalbos mokytojai“, – sakė J.Kekkonen.

Pasak jos, tokios integruotos pamokos pamokos reikalauja ne tiek didelių pastangų iš vaiko, kiek didelio pasiruošimo ir plataus profesionalumo iš mokytojo.

„Suomijoje mokytojai yra labai išsilavinę žmonės, su magistro laipsniu, įstoję į pedagogiką universitete po milžiniško konkurso.

Suomijoje mokytojai yra labai išsilavinę žmonės, su magistro laipsniu, įstoję į pedagogiką universitete po milžiniško konkurso.

Jiems tokie iššūkiai nebaisūs, jie lengvai prisitaiko prie reformų ir įsisavina naujoves“, – teigė J.Kekkonen.

Ji teigė mačiusi, kad lietuviai socialiniuose tinkluose dažnai dalinasi straipsniu, teigiančiu, esą suomiai tuoj apskritai atsisakys mokomųjų dalykų. Tačiau ji pabrėžė, kad šis straipsnis vėliau buvo paneigtas.

„Suomiai nemano kad atsisakys mokomųjų dalykų. Vien dėl to, kad paprasčiausiai nėra paruošta pedagogų, kurie sugebėtų mokyti taip tarpdiscipliniškai“, – sakė J.Kekkonen.

U.Kaunaitė: žvalgykimės ne tik į Suomiją, bet ir į Estiją

Ką apie platesnę skirtingų mokymosi dalykų integraciją mano S.Skvernelio patarėja švietimo klausimais U.Kaunaitė? Jos teigimu, į tai verta žvelgti pozityviai, o Vyriausybė jau žengia žingsnius šia kryptimi.

„Dalykų integravimas moko vaikus kompleksiškumo, kaip konkrečią temą galima nagrinėti ir spręsti iš skirtingų pusių. Tai įvardinama kaip vienas iš svarbiausių ateities įgūdžių. Be to, mokymasis integruotai leidžia suprasti mokymosi prasmę. Ugdymo turinio prasmingumo, aktualumo vaikui trūkumas yra viena didžiausių nenoro mokytis problemų. Apie 40 procentų vaikų jaučiasi atsieti nuo to, ko mokosi, ir integruotas mokymasis per konkrečias temas padeda vaikams suvokti, kodėl šios žinios jiems prasmingos“, – sakė U.Kaunaitė.

Dariaus Janučio nuotr./Unė Kaunaitė ir Saulius Skvernelis
Dariaus Janučio nuotr./Unė Kaunaitė ir Saulius Skvernelis

Ji pažymi, kad kalbos šia tema nėra naujos: apie tinkamą turinio integraciją bendrojo ugdymo programose kalbama nuo 2008 m.

„Dokumentuose, kaip visada, žengiame priekyje, tačiau savaime mokytojams griauti nusistovėjusią pamokos logiką, kurti naują pamokų turinį ir stengtis jį įsprausti perkrautose dalykų programose nėra paprasta. Dabartinė Vyriausybė yra pasižadėjusi įvesti kaupiamojo balo sistemą, kuri sumažintų egzaminų svarbą ir leistų moksleiviams įvairesnėmis formomis demonstruoti savo kompetencijas. Tarp šių formų intensyviai svarstomi ir įvairūs projektai, kurie primena Suomijoje naudojamas praktikas“, – sakė U.Kaunaitė.

Lygiagrečiai, anot jos, dirbama ir su formomis, ir su turiniu. Šiuo metu vykdant ugdymo programų atnaujinimą į turinį integruojamos tokios temos kaip finansinis raštingumas, darnus vystymasis ir kita.

Vis dėlto ar derėtų tiesiog imti ir kopijuoti Suomiją su jos „reiškiniais paremto mokymosi“ metodu? U.Kaunaitės teigimu, vienos šalies švietimo sistemos ar atskirų jos detalių kopijuoti apskritai nereikia – svarbiau pastebėti tendencijas.

„Suomija jau dešimtmetį labai tendencingai prastėja savo pasiekimais tarptautiniuose tyrimuose, tuo tarpu mūsų kaimynė Estija vis labiau kyla į aukštumas ir traukia specialistų akis. Kadangi Estija kur kas panašesnė į mus tiek istoriškai, tiek savo sistema, esu kur kas labiau linkusi žvalgytis į ją“, – sakė U.Kaunaitė.

Kadangi Estija kur kas panašesnė į mus tiek istoriškai, tiek savo sistema, esu kur kas labiau linkusi žvalgytis į ją

Svarstant apie didesnę dalykų integraciją, jos teigimu, svarbu apsvarstyti ir kitokias metodikas, ne tik suomiškąją.

„Suomiai daugiausiai kalba apie integraciją per teminį mokymąsi, bet esama iš kitokių metodų. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Lietuvoje lankęsis švietimo filosofas Kieranas Eganas pristatė savo ne vienoje pasaulio mokykloje pritaikytą metodą: vaikams nuo pirmos klasės yra pateikiama jų asmeninė tema, kuri juos lydi per visus metus mokykloje. Tarkime, tema – dirvožemis. Kiekvieną dalyką, kurį mokosi, jis stengiasi sieti su dirvožemiu, taip pamažu tapdamas srities specialistu, kuris konkrečioje temoje žino daugiau nei mokytojas, daugiau nei jo klasės draugai. Taip kiekvienas vaikas klasėje, net ir tas, kuriam sekasi sunkiau, bent vienoje temoje yra išskirtinis, gali pamokyti kitus. Be to, jis skirtingas temas susieja su realiu gyvenimu. Ir turi „savo“ temą, o daug psichologijos tyrimų rodo, kaip „aš“ ir „mano“ padeda mokytis“, – sakė Premjero patarėja.

Jos teigimu, ne vienas mokytojas Lietuvoje panašius metodus jau taiko. Vyriausybės tikslas yra surasti geriausias formas, kuriomis galėtų tai skatinti nacionaliniu mastu.

„Integracija tikrai matoma pozityviai – ne manęs vienos ir jau ne vienerius metus. Tačiau reikia ieškoti formų, kaip mokytojams palengvinti sąlygas tai daryti, pasiūlyti programas, kuriose jau būtų integruoti kitų dalykų elementai, bei gerosiomis praktikomis parodyti, kad mokykla yra pakankamai savarankiška eksperimentuoti su turiniu. Svarbu suprasti, kad rezultatai yra pasiekiami ne per vienerius metus, o tie patys suomiai reformų rezultatus pamatė tik po trisdešimtmečio“, – apibendrina U.Kaunaitė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min