ISM universitetas inicijavo spalio 1 d. įvyksiančią konferenciją apie ateitį „ISM FUTURITY“. Ivo Matser tiki, kad apsilankiusiems ji padės ne tiek kurti savo specifinius ateities scenarijus, kiek atverti savo sąmonę būsimiems pokyčiams.
– Kokie keliai atvedė į Vilnių, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą?
– Olandijos „Twente School of Management“ verslo mokyklos vadovu dirbau 12 metų. Dirbdamas tokiose pareigose, turėjau daug tarptautinių kontaktų. Tarp tokių kontaktų buvo ir ISM universitetas, su kuriuo TSM verslo mokykla kartu vykdė ir tebevykdo projektus, turi bendras programas. Lankiausi Lietuvoje kelis kartus, pažinau žmones. Jau prieš kelis metus ėmiau galvoti apie tai, kad reikia daryti kitą karjeros žingsnį. Esu dirbęs užsienio šalyse ir man tai patiko. Taip nusprendžiau tęsti karjerą ne Olandijoje.
– Kodėl būtent Lietuva?
– Nes man čia patinka. Patinka žmonės, jų mentalitetas. Čia galiu dirbti taip pat, kaip ir Vokietijoje, Danijoje, Šveicarijoje. Negalėčiau dirbti, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. Svarbu ir tai, kad man apskritai patinka privačių universitetų koncepcija. Mes siūlome ne produktus ar paslaugas, mes skleidžiame žinią. Taip yra todėl, kad esame viduryje tarp valstybės universitetų ir privačių verslo kursų. Man patinka susieti daugelį taškų – naudą visuomenei, įtaką būsimiems verslininkams, požiūrio diegimą ir kitus. Išties ISM universitetui tenka labai svarbi užduotis – formuoti būsimus verslininkus taip, kad jie kurtų geresnę ateitį visai visuomenei. Todėl mes siekiame suteikti studentams daugiau informacijos tam, kad jų akiratis prasiplėstų ir jie pamatytų kitokias perspektyvas.
– Ar tai yra ir vienas iš „ISM FUTURITY“ konferencijos tikslų?
– Be abejo. Mes tiesiame tiltus, padedame geriau suprasti. Versle yra svarbios dvi perspektyvos. Viena – galvoti apie tai, kas vyksta dabar. Kita – galvoti apie ateitį, bet ne iš dabarties taško, o žvelgti iš ateities į dabartį. Tai yra atbulinis planavimas. „ISM FUTURITY“ konferencija tuo ir svarbi, kad paskatins žmones ne tik svajoti apie ateitį, bet ir planuoti savo kelio žingsnius. Neabejotina, kad viskas po dešimties metų bus visiškai kitaip, ypač kalbant apie technologijas. Visos technologijos – aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, trimačiai spausdintuvai ir begalė kitų – neabejotinai pavers mūsų visuomenę geresne.
Bet ne tai svarbiausia. Kiekvienas turėtų dirbti su savimi, galvoti ir priimti sprendimus, kurie leistų atsiverti ateičiai. Netgi ne kurti specifinius scenarijus, bet atverti savo sąmonę jai.
– Ar lietuviai yra atviri ateičiai? Galėtumėte juos palyginti su kitomis tautomis?
– Lietuviai nėra labiau atviresni ar uždaresni ateičiai nei, tarkim, olandai. Jie yra kitokie. Lietuviai turi gerų, verslių idėjų, gali galvoti globaliu mastu, tačiau kažkodėl – matyt dėl to, kad tai maža šalis – jie patys nuvertina savo idėjas. Sutikau čia daug lietuvių, kurie mąsto globaliai, tačiau veikia labai lokaliai. Kartais nereikėtų būti tokiais kukliais, reikia ir arogancijos gerąja prasme.
Tačiau jaunoji karta man daro labai didelį įspūdį. Tiek daug sėkmingų startuolių! Pavyzdžiui, Olandijoje startuolių ne ką mažiau, tačiau dauguma susiduria su viena didele problema. Jie netampa didelėmis bendrovėmis. Priežastis gana keista – galbūt tai per lengva. Daugumą startuolių įsteigia techninį išsilavinimą turintys žmonės. Jie padaro puikius produktus, užsidirba pakankamai pinigų, ir viskas. Kam tai tęsti? Kodėl aš turėčiau būti vadovu? Jie neturi verslo ambicijų.
– Galbūt tai ne problema?
– Jiems tikrai ne problema, tačiau visuomenei – labai didelė problema. Technologinis vystymasis yra itin svarbus visuomenei, o kai egzistuoja tik nedidelės bendrovės, šalis tampa nekonkurencinga. Olandijoje, netgi visoje Europoje, ši problema jau įsisenėjo – kaip sukurti konkurencingas, dideles bendroves? Didelių bendrovių strategija šiuo metu yra gana paprasta – jos perka sėkmingus, dar mažus startuolius. Viena iš ISM universiteto užduočių ir yra mokyti studentus taip, kad jie suprastų ir turėtų pasitikėjimo savimi daryti didelius dalykus.
– Ar be nusiteikimo daryti didelius dalykus lietuviams dar ko nors trūksta?
– Kaip ir visur, būna išimčių, tačiau įžvelgiu vieną tendenciją – lietuvių vadovavimo stilius yra labai tradicinis. Tai reiškia, kad vadovai sutelkia dėmesį į kontrolę. Kontrolė reiškia, kad esi dėmesį sutelkęs į tikslo siekimą, o tuo pačiu – klaidų vengimą ir draudimą kitiems jas daryti. Tai gali lemti sėkmę trumpalaikėje perspektyvoje, bet ne ilgalaikėje. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, jeigu nori pasiekti pasaulinį lygį ir būti sėkmingas, turi leisti sau ir kitiems daryti klaidas. Nerizikuodamas nelaimėsi. Tokį vadovavimo stilių matau kaip akligatvį. Juo pasižymi ne tik Lietuva, bet ir, pavyzdžiui, JAV.
Matau, kad vyresni verslininkai visame pasaulyje dar nesupranta, jog jaunoji, taip vadinama tūkstantmečio karta, nebekops karjeros laiptais taip, kaip buvo įprasta anksčiau. Jie eis ten, kur juos veda jų talentas, stiprybės, širdis. Tai reiškia, kad kontroliuojančio stiliaus bendrovė pralaimės karą dėl talentų. Jeigu jaunuolius inspiruoja bendrovės darbo kultūra, tai reiškia, kad ta bendrovė gali turėti geriausius ir kūrybingiausius.
Vis dėlto šiame procese yra ir minusų. Kuo aukštesnis bendras visuomenės išsilavinimo lygis, tuo didesnis spaudimas atlikti darbą itin gerai, duoti itin gerus rezultatus. Tai reiškia, kad atsiranda talentingų žmonių, kurie negali pakelti streso ir reikalavimų. Vis dėlto situacija dar nėra katastrofiška.
– Pakalbėkime apie mokymosi ateitį. Ar klasikinės edukacijos įstaigos kaip universitetai išliks, ar jie visiškai nunyks, užleisdami vietą dabar populiarėjantiems masiniams atviriems internetiniams kursams (MAIK)?
– Tai priklauso nuo universitetų strategijos. Labai džiaugiuosi, kad atsirado MAIK. Vis dėlto juose žinios dalinamos ar parduodamos kaip prekės. Apskritai, žinios dabar labai lengvai pasiekiamos. Tik MAIK teikiamos žinios nėra tokios, kurias galima tiesiogiai pritaikyti, jos labiau grubi medžiaga, pagrindai. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad MAIK vystymasis stabtelėjo ir jų populiarumas netgi krenta.
– Kaip manote, kodėl?
– Paprastas žinių dalinimasis ar pardavimas niekur neveda. Negali konkuruoti su „Wikipedia“, ir nereikia to daryti. Tikrasis mokymasis visų pirma vyksta žmonių grupėje. Mokytis – tai diskutuoti, dalintis, aptarti. Sėdint vienam prie interneto, sunku kaip reikiant mąstyti, gauti atsakymus į kylančius klausimus, daryti tyrimus ar, pagaliau, vystyti dialogo įgūdžius. Reikia kurti bendruomenes. Tam yra universitetai – jie suburia žmones, kad jie kalbėtųsi ir klausytųsi. Universitetai taip pat yra lankstesni, nes čia daugiau ryšių ir kūrybinių procesų. Tai yra didžiausia universitetų stiprybė.
Konferencija „ISM FUTURITY“ įvyks spalio 1 d. Daugiau informacijos – čia.
