Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2014 gegužės 8d. 21:08

Istorikas Alfredas Bumblauskas atskleidė, kodėl Motiejaus Valančiaus portretas turėjo atsidurti ant didesnės, nei dviejų litų kupiūros

Alfredas Bumblauskas
ikrauk.lt reporterės Anželikos Stackevič nuotr. / Alfredas Bumblauskas

Visai netrukus, gegužės 12-15 dienomis, Vilniaus universiteto istorijos fakultetas švęs savo dienas jau 36-ąjį kartą ir kvies tai daryti visus Vilniaus miesto gyventojus bei svečius. Šia proga yra rengiamas interviu ciklas su žinomais fakulteto dėstytojais. Šįkart pristatome jums antrąją interviu dalį su bene žymiausiu Lietuvos istoriku prof. Alfredu Bumblausku. Šioje dalyje kalbėjomės apie didžiausius kultūrinius išbandymus Lietuvai, sužinojome, kuris išbandymas yra per mažai įvertintas, taip pat profesorius atskleidė, kodėl Motiejaus Valančiaus portretas turėjo atsidurti ant didesnės, nei dviejų litų kupiūros.

Apie buvusius išbandymus Lietuvos kultūrai ir Motiejaus Valančiaus vaidmenį

– Krikščionybė iki tol buvusią LDK kultūrą laikui bėgant apvertė aukštyn kojomis, o ar galime kalbėti apie vis dėlto išlikusios tam tikrus bruožus iš šių laikų?

– Turbūt piliakalniai yra pagrindinis daiktas ir paprastai savo penktokėliams sakau, jog nueitų ir apsižiūrėtų, kur arčiausiai yra bažnyčia ir piliakalnis. Ir tada sau po nosimi turės dvi epochas ir nebereikės nieko kalti. Jeigu kalbėti ne apie piliakalnius, yra tam tikri mitologiniai dalykai, kurie yra savaip žavūs, nes tai yra savita mitologinė sistema. Man labai patinka visa Babaužio mitologija arba Snarglio, kaip Beresnevičius rašė. Bubiai, babaužiai čia viskas yra vaikų mitologija. O dar svarbiau yra, kad iš pagonybės ateina impulsai šių laikų kūrybai. Jie gal ir neturi nieko bendro su pagonybe, kaip tokia ir tai nėra tiesioginis pereinamumas, bet pagoniška kultūra tarsi tai inspiravo. Turiu galvoje šiaudų kultūrą. Deginami šiaudų ratai per Jonines, Juodkrantei ant vandens deginami, visa tai labai įspūdingai atrodo. Gavenavičius sukūrė įspūdingas skulptūras iš linų, taip ir pavadino – „Lino mūka“. Aš ten matau didžiulę pagonišką dvasią, nors, žinoma, neturi nieko bendro ir mes nežinom, ar tikrai šiaudų kultūra buvo, nes šis teiginys yra su klaustuku. Dar turime muziką iš pagonybės. Povilionienės sutartinės yra ženklas iš tų laikų. Aišku, apmaudu, kad ji dainuoja lietuviškas sutartines latvių folkloro grupei, nes latviai neturi sutartinių. Šių sutartinių pagrindu Bronius Kutavičius yra sukūręs paskutines pagonių apeigas ir tai inspiravo pagoniškieji motyvai. Taip pat Sigito Gedos poeziją, Petro Repšio freską, kurią filologijos fakultete galime lengvai pamatyti. Šios epochos atmintis yra ištisas impulsas kūrybai.

– O kurį laikotarpį galime laikyti kaip sudėtingiausią Lietuvos kultūrai?

– Laikotarpis po Tvano karų 1655 metais, nebuvo ypatingos laisvės ir visam pagoniškame laikotarpyje, kur iš esmės išteklių užteko tik karui. Po Tvano atėjo Šiaurės karo šimtmetis, po to baisusis represijų šimtmetis, po 1831 metų sukilimo VU uždarymas. Šis smūgis yra per mažai įvertintas, nes tas Vilniaus universitetas, mano įsitikinimu, buvo tarp 100 arba 200 geriausių Europos universitetų, o po uždarymo niekada daugiau to rezultato nebepasivijo. Jeigu dabar patenka tarp 500 geriausių ir tai nežinia kokiais skaičiavimais, mes tai laikome neblogu rezultatu. Taip pat, po 1863 metų sukilimo sekusios represijos. O ko dar betrūko, tai visa Stalino epocha nuo 1940 metų su visomis represijomis, trėmimais. Sudėtingų periodų buvo labai daug ir net nesuprasi, kurį reikėtų labiau sureikšminti, kuris skaudumo ar sudėtingumo požiūriu yra baisiausias.


– Universitetas visados būdavo didžiulis kultūros židinys. Steigiant jėzuitišką Vilniaus universitetą buvo norima įsteigti ir reformatišką universitetą, kuris pritarimo negavo. Ar šis įvykis galėjo stipriai paveikti to meto kultūrą?

– Gal iš dalies protestantiški universitetai buvo atviresni moderniųjų laikų mokslams, nes jėzuitai ypatingai laikėsi to, ko reikia skleidžiant Dievo žodį. Tai yra: retorika, oratorika, logika, filosofija, filologija. Dėl to tarsi antrame plane atsiduria kai kurie mokslai, nors ne visada. Tačiau reikia turėti galvoje, kad labai ilgai, bent jau XVII – XVIII a. , mokslo pažanga nėra tiesiogiai sietina su universitetais. Pavyzdžiui, jeigu kalbėtume apie kokius nors Keplerio ar P.Brajos astronominius pasiekimus, tai jie yra ne universitetų nuopelnas, nes šie žmonės buvo karališkieji astronomai, kurie veikė dvaruose, o ne universitetuose. Todėl pasakymas, jog protestantiški universitetai gali būt daug geresni negu katalikiški, yra teisingas tik iš dalies, nes egzistuoja dvi medalio pusės. Švedijoje matome stiprų protestantišką Upsalos universitetą, kuriame matai, kaip kumuliacinė pažanga sumuojasi. Dabar matuojame temperatūrą pagal Celsijų, o tai yra Upsalos mokslininkų dėka, taip pat vėliau Darvinas kūrė naudodamasis gamtos, augmenijos ir gyvūnijos klasifikacija, kuri irgi buvo sukurta Upsalos universiteto mokslininko. Taip pat, žinoma, protestantiški universitetai, kurie buvo tiesiogiai ryšiuose su pirmeiviškais Anglijos universitetais, tai visa tai yra ta medalio pusė, kuri sako, jog protestantiški universitetai vertingesni už katalikiškus. Bet kita vertus, Vilniaus universitetas buvo didžiam tinkle tų katalikiškųjų universitetų, kurių šiais laikais niekas taip nenuvertina ir tai yra kita medalio pusė.

– Ar teisinga teigti, jog didžiausią įtaką kultūros prikėlimui turėjo Motiejus Valančius?

– Iš dalies, bet dažniausiai kalbama tik apie blaivybės sąjūdį ir tai labai sumenkina Motiejaus Valančiaus vaidmenį. Mes paprastai tik tai ir prisimename. Tačiau kad Valančius yra pagrindinė Lietuvos politinė figūra XIX a. vid., kad būtent jis sukūrė tarpinę formą, po kurios daugiau niekados nebeatgimė LDK – užmirštame. Jis sukūrė žemaičių vyskupiją, kuri ir tapo pagrindu Lietuvos Respublikai. Tad čia, Alvydo Jokubaičio teiginys man labai patinka. Jis sugalvojo sistemą, jog Motiejaus Valančiaus valdymas nuo 1845 iki 1875 metų iš tiesų yra ištisa epocha. Ir prisimindami tik blaivybės sąjūdį mes nepamatome viso to, ką mes matome iš Palangos Juzės, kaip sukuriama integruota žemaičių vyskupijos kultūra nuo Palangos iki Rokiškio, netgi Daugpilio, sakyčiau. Tad dėl to, mano nuomone, Valančius buvo nedėkingai ant dviejų litų atsidūręs, jis turėjo būti žymiai aukščiau.

Prisimindami tik blaivybės sąjūdį mes nepamatome viso to, ką mes matome iš Palangos Juzės, kaip sukuriama integruota žemaičių vyskupijos kultūra nuo Palangos iki Rokiškio, netgi Daugpilio, sakyčiau. Tad dėl to, mano nuomone, Valančius buvo nedėkingai ant dviejų litų atsidūręs, jis turėjo būti žymiai aukščiau.

Apie šiandienos peripetijas

– Šiandien Lietuva džiaugiasi pusiau atidarytais Valdovų rūmais, o koks jūsų požiūris į juos, ar teisingas buvo sprendimas, jog tokie rūmai Lietuvai yra reikalingi tokiame formate, koks jis buvo pasirinktas?

– Aš esu visą knygą tam paskyręs ir po to, kai mūsų požiūris pralaimėjo, tai nieko jau nebepadarysi. Po pralaimėto mūšio kumščiais nebemojuojama. Man ne viskas patinka toje atstatymo koncepcijoje, todėl kad per mažai liko sąlyginumo, niekas nesupranta ledo ritulio lazdų principo, kad valdovų rūmai yra ant ledo ritulio lazdų, o ar jūs žinot tokį dalyką? O apie valdovų rūmus visi turi nuomonę, o kad jie yra pakabinti ir kad tas pakabinimas turėjo galingą simbolinę prasmę... Apgaubia autentą. Dabar jau niekas nebežino, kad ten yra apgaubtas autentas. Viskas susiniveliavo, o tas visko susiniveliavimas man labiausiai ir nepatinka. Yra tik vienas šioks toks pliusas, kad neišsipildė blefas, jog valdovų rūmai kuriami baltų kultūrai ir dabar politikų dėka yra orientuojamasi į įdomesnį laikotarpį – valdovų rūmų aukso amžių. Tai yra į Vazų laikus, galbūt net Jogailaičių, paskutiniųjų Žygimantų, bet ypatingai į Vazų laikus. Tai jau šis tas, nes čia iš tikrųjų valdovų rūmai buvo kultūros židinys. Taigi, toks mano prieštaringas vertinimas.

– Iš tiesų galime pastebėti padidėjusį žiniasklaidos susidomėjimą istorija. Nuolatos publikuojami straipsniai apie istorinius įvykius, per LRT rodoma laida „Istorijos detektyvai“, kokie dar būdai galėtų būti tinkami perteikti visuomenei istorines žinias populiariu formatu?

– Yra dar jūsų nepaminėta „Iliustruota istorija“, kuri kartas nuo karto pasirodo. Retkarčiais ten būna visai neblogų tekstų. Laida „Istorijos detektyvai“ taip pat yra gerai. Manau, kad būtų galima padidinti apimtis, pas mus dar nesusiformavusios viešosios istorijos, kuri yra populiari Vokietijoje, Anglijoje. Nes šiuo metu Lietuvoje išeina tik monografija, kurioje yra šiek tiek prikaišoma paveiksliukų ir ji paleidžiama į rinką kaip knyga. Paprastai tokių knygų niekas neskaito ir garantuoju, jog jos guli lentynose, nes žmonių istorinis išsilavinimas neypatingai kyla. O tai reiškia, kad istorikų veikla yra šiek tiek išauganti pro šalį, nes jie rašo patys sau, vieni kitiems. Kaip jau minėjau, visuomenės protingėjimo nepastebėjau, nes pastoviai susiduriu su tokiais keistais arabais, kad galvoju ojojoj. Atrodo praėjo 25 metai ir nelabai suprantu, kas nuveikta, tarsi nieko nebūtų padaryta. Pas mus nuolatos iškyla kovos dėl įvairiausių ir keisčiausių koncepcijų. Pražiopsojom patys, kad mes – nei tai gudai, nei tai gotai, nei tai baltai ir 410 metais užėmėm Romą, o kodėl tada nešventėm 1600 metų jubiliejaus? Nes juk buvo teorija, kad gerieji baltai, geruliai, čia aš šaipausi, užėmė Romą. Tai va, diskutuojam dėl įvairiausių ir kvailiausių koncepcijų. Esu net sudaręs durnių enciklopediją, tai ten pilna tokios durnystės ir jos kažkodėl nemažėja.

Daugiau informacijos apie IFDi 36 rasite čia.

VIDEO: IFDi 36

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min