Neatsitiktinai šiems mainams buvo pasirinkta būtent Turkija, siekianti integracijos į Europos Sąjungą. Visas mūsų darbo štabas buvo įsikūręs šalia Cankari miestelio, esančio šalies Šiaurėje, nuostabioje smėlėtų ir uolėtų kalnų apsuptoje teritorijoje.
Vos pakilus kukliu SAAB 2000 lėktuvėliu Vilniuje ir palikus nykų bei lietaus permerktą miestą (tą dieną), iškart prasmegome tirštame ir neaiškios spalvos debesyje. Įsivyravo šiokia tokia rimtis, nes mūsų komandoje buvo žmonių dar neskridusių lėktuvu.
Vis dėlto po kelių valandų sėkmingo skrydžio nusileidome Stambulo oro uoste, kur mus pasitiko ne tik puikus, šiltas oras, bet ir ne ką šaltesni mūsų būsimi draugai turkai, projekto dalyviai.
Be ilgų susipažinimo ceremonijų sėdome į metro ir patraukėme į autobusų stotį, kur susitikome su kitomis grupėmis ir leidomės į 8 valandų kelionę į jau minėtą Cankiri priemiestuką.
Ramiai per naktį pasiekus būsimą savaitės darbo vietą ir pailsėję po ilgos kelionės pradėjome pažintis ir aiškintis, kodėl mes čia iš tikrųjų atvažiavome. Prisistatę ir šiek tiek susipažinę pradėjome įgyvendinti tikslus neformalioje aplinkoje.
Per žaidimus, vaidinimus, įsijautimą į roles, pvz: man teko pabūti Angelos Merkel (Vokietijos kanclerės) kailyje, per įvairiausias diskusijas, prezentacijas, pokalbius. Visas darbas vyko
įvairiausio dydžio grupelėse – nuo 2 iki 20 žmonių ir buvo stengtasi, jog žmonės grupėse nesikartotų.
Pagrindinės diskusijų, užsiėmimų temos buvo Europos Sąjunga – jos praeitis, dabartis, ateitis, Turkijos integracija, visos Europos ateitis ir pan. Visi dalyviai su entuziazmu įsitraukdavo į
diskusijas, kurios dėl savo neformalios aplinkos itin patiko daugeliui. Juk buvo galima dirbti ir auditorijoje ir, jei tik užsinorėdavome, lėkti į lauką, kur visas dienas buvo saulėta – 20-25 laipsniai šilumos.
Visas diskusijas ir darbą praskaidrindavo ir jėgų pridėdavo puikiai organizuotos ekskursijos ir priėmimai. Teko aplankyti Cankari miestelio pradinę ir vidurinę mokyklas, kuriose žavėjo tvarka, didžiulė pagarba mokytojui ir visur, kur tik pasisuksi, jų herojaus Ataturko portretai bei biustai.
Apskritai teko įsitikinti, kad jainimo mainai laužo stereotipus apie vieną ar kitą šalį, ypač apie Turkiją. Matyt tai yra neobjektyvios televizijos ir, beabejo, žmonių, mažai ką tesuprantančių, įtaka.
Visa projekto grupė lankėsi pas miesto merą, Švietimo centro kultūros vakare, kur buvo pristatomi nacionaliniai žaidimai ir valgymo ypatumai. Vieną dieną važiavome į Ankarą, kur pabuvojome garsiajame Atatiurko mauzoliejuje – su visa jo biblioteka, neįkainojamais paveikslais ir kitomis, šaliai svarbiomis, vertybėmis.
Po darbų ir kelionių turėjome nacionalinius vakarus – kiekvienos iš dalyvaujančių šalių – todėl, nors ir pavargę po ilgos dienos, bet visi rinkdavosi ir aktyviai dalyvaudavo. Mums buvo suteikta garbė pirmiems rengti nacionalinį vakarą, kuris buvo įvertintas kaip geriausias – su geriausia
programa ir nepamirštamais įspūdžiais. Pristatėme filmą apie Lietuvą, mokėme šokti lietuvių liaudies šokius, dainavome karaoke lietuvių labai pamėgtas dainas. Dainas, kurios visai neblogai sekėsi traukti mūsų draugams dalyviams. Žaidėme įvairius žaidimus, pristatėme svarbiausius faktus apie mūsų šalį ir buvome įvertinti kaip šauniausi, linksmiausi ir
patys pačiausi.
Visą projektą vaikikavo išvyka į vieną turkų šeimą, kurioje pamatėme tikrą, paprastą jų gyvenimą, niekuo nesiskiriantį nuo mūsiškių. Namų šeimininkė visus norinčius net išbūrė iš kavos tirščių,
ši atrakcija be galo visus džiugino.
Apskritai teko įsitikinti, kad jainimo mainai laužo stereotipus apie vieną ar kitą šalį, ypač apie Turkiją. Matyt tai yra neobjektyvios televizijos ir, beabejo, žmonių, mažai ką tesuprantančių, įtaka. Visi dalyviai vieningai nusprendė, jog jie labai stipriai pakeitė savo nuomonę apie skirtingas šalis kartu padirbę ir pagyvenę šią savaitę.
Anot mūsų vadovės Sandros, kiekvienas, nepamatęs, pats nepačiupinėjęs kitų tradicijų,
kitos kultūros negali turėti objektyvios nuomonės apie kažką kitą, neregėtą. Taip, tai tiesa, teko tuo isitikinti ir griuvo visi stereotipai apie musulmoniškąją Turkiją. Tai puikūs žmonės, visada pasiruošę tau padėti, jei tik nori priimti tą teikiamą pagalbą.
Ačiū šiuos mainus finansavusiai ES programai „Veiklus jaunimas“ ir atsakingai organizacijai „Kūrybinės raiškos centras“. Ačiū ir tiems, kurie keliavo drauge (lietuvių grupei) – Sandrai Navickaitei (vadovei), Tomui Ambrasui, Viktorijai Baltrūnaitei ir Eglei Šatinskaitei.
Visi esame skirtingi, bet turime stengtis kurti vieną Europą!
Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt.
