Kaip anksčiau archyvaro tikslas buvo kaupti ir saugoti duomenis, laukti, kol kas nors atėjęs jų paprašys, taip dabar jis turi pažinti savo archyvo medžiagą ir pats ją komunikuoti auditorijai.
„Kai pasakai žmonėms, kad mokeisi archyvistikos, jiems atrodo, jog nešioji knygas ar popierių šūsnis, kad tavo pagrindinis rūpestis – kaip dokumentus sudėlioti lentynoje tvarkingai. Toli gražu“, – sako Archyvistikos studijų programos absolventas, Baltijos audiovizualinių archyvų tarybos viceprezidentas J.Markauskas.
„Kai pasakai žmonėms, jog mokeisi archyvistikos, jiems atrodo, jog nešioji knygas ar popierių šūsnis, kad tavo pagrindinis rūpestis – kaip dokumentus sudėlioti lentynoje tvarkingai. Toli gražu“, – sako J.Markauskas.
Archyvaro darbo pobūdis dažnai priklauso ir nuo įstaigos, kurioje jis dirba: tarkime, kai kurios turi savo uždarus archyvus ir jais naudojasi pačios, o kitos rūpinasi archyvinės medžiagos skaitmenizavimu ir pateikimu auditorijai skaitmeninėje terpėje... Archyvaras turi pritaikyti medžiagą prie skaitmeninių kanalų ir žengti koja kojon su naujovėmis: vienais metais pasiūlęs vartotojams svetainę, kitais jau turi pristatyti mobiliąją aplikaciją, nes atsiliks nuo naujovių.
Kalbėjome su J.Markausku ne tik apie tradicinius archyvus, bet ir apie vieną šiuolaikinių archyvų veiklos kryptį – audiovizualinio turinio saugojimą ir skleidimą.
– Kas nulėmė dokumentų vadybos pokyčius?
– Skaitmeninės technologijos ir elektroninė terpė lėmė naujus duomenų ir informacijos perdavimo būdus, naujus komunikacijos kanalus. Naujųjų medijų įtaką archyvaro profesijai galima stebėti jau ne pirmą dešimtmetį, tačiau pokyčiai dar gana švieži ir archyvaro stereotipas dar nespėjęs pasikeisti.
Archyvaro darbe pokytis gana aiškiai susietas su vartotojų lūkesčių pokyčiais. Jei bandysime palyginti, kokie archyvai buvo anksčiau ir kokie jie yra dabar, pamatysime, kad anksčiau archyvas daugiausia buvo susijęs su vertingos, įrodančios faktus informacijos saugojimu. Tačiau dažnai archyvai turi ir daugiau medžiagos, kuri gali būti naudinga ar įdomi visuomenei. Skaitmeninė terpė sudaro galimybę skleisti informaciją, kuri naudojama ne tik kaip įrodymas, bet ir turtinant visuomenės grupių laisvalaikį ar skatinant turizmą. Tai ir nulėmė, kad šiuolaikinis archyvaras turi daug platesnį suinteresuotų vartotojų ratą.
– Kuo užsiima šių laikų archyvarai?
– Šiuolaikiniai dokumentų vadybininkai neapsiriboja tradicinėmis laikmenomis, tokiomis kaip spausdintiniai, rankraštiniai ar elektroniniai dokumentai. Į jų veiklos sritį patenka ir audiovizualinė medžiaga, nes ji kaip niekas kitas gerai yra sudokumentavusi 20 amžių. Tarkime, kino technologija atsirado 19 a. pabaigoje, ji vis plito ir populiarėjo, daugėjo vaizdo dokumentų. Nors dalis jų buvo pramoginio ar komercinio turinio, praėjus daugiau nei šimtmečiui, juos galima laikyti archyvine medžiaga, labai vertinga tyrimams ir įdomia pramogai, pažinimui.
Šiuo metu vyksta „Europeana Sounds“ projektas, kuriame dalyvauja 24 įvairiose Europos valstybėse įsikūrusios skirtingos atminties institucijos. Kiekvienoje institucijų dirbančių archyvarų darbas yra atrasti jų rinkiniuose esančius vertingus ir galimai įdomius garsus bei patraukliai pateikti juos auditorijai. Taigi pagrindinis archyvaro uždavinys – gerai pažinti savo kolekciją, nes tik gerai žinodamas ir išmanydamas ją, archyvaras galės geriausiai parinkti medžiagą, atitinkančią projekte keliamus tikslus. Konkrečiai šiame projekte archyvaras tampa informacinių technologijų specialisto ar programuotojo, vizualizuojančio turinį, bendradarbiu. Archyvaras teikia pastabas ir komentarus, nes išmano puikiausius valdomos informacijos pristatymo būdus.
„Taigi šiuolaikinį archyvarą galima pavadinti ir duomenų vadybininku, kuris ieško ryšio tarp institucijos-archyvo misijos, tarp lankytojo-auditorijos ir technologijos-informacijos pateikimo formos“, – teigia lektorius.
Taigi šiuolaikinį archyvarą galima pavadinti ir duomenų vadybininku, kuris ieško ryšio tarp institucijos-archyvo misijos, tarp lankytojo-auditorijos ir technologijos-informacijos pateikimo formos. Dėl to sakyčiau, kad archyvistikos laukas plečiasi ir yra tapęs tarpdisciplininiu.
– Ar verslo įstaigoms archyvarai reikalingi?
– Neabejotinai kai kurioms verslo įmonėms archyvai yra itin svarbūs. Kalbant apie audiovizualinius archyvus, paimkime bet kurią nacionalinę televiziją ir savaitei uždarykime jos archyvo mediateką. Abejoju, ar institucija galės funkcionuoti, nes didelė dalis naujos produkcijos kuriama remiantis tuo, kas sukaupta anksčiau.
Visos didelės organizacijos turi savo archyvus. Tarkime, dalis mano kolegų dirba bankuose ar įvairių institucijų kanceliarijose. Komercinių bankų kaupiamų duomenų pobūdis visai kitoks: jie renka duomenis apie savo klientus, turi statistinių duomenų bazes, jų archyvai yra uždari, tačiau jų dokumentai – popieriniai ar elektroniniai – privalo būti tvarkingai surūšiuoti ir parengti patogiai naudoti. Su tokiais archyvais dirbantys žmonės kuria duomenų valdymo strategiją, bando palengvinti paiešką ar duomenų apdorojimą, nes kompiuteriai savarankiškai priimti sprendimų dėl duomenų valdymo negali.
– Kokie iššūkiai kyla šiandien dirbantiems archyvarams?
– Archyvas yra sudėtingiausias iš visų atminties institucijų tipų, nes jis yra uždariausias: pagal funkciją jis ir neturi būti visada viešai prieinamas, nes dažniausiai archyve ieškoma reikalingų įrodymų pėdsakų. Prieš kurį laiką pastebėta, kad didelė dalis archyvų medžiagos gali būti labai įdomi ir reikšminga visuomenei ir kad iš jų galima sukurti labai daug gretutinių produktų. Taigi archyvarai gauna dar vieną užduotį – surasti būdus, kaip pateikti medžiagą, kaip iškomunikuoti ją per naująsias medijas. Matyti, kad paskutiniu metu atsirado labai daug mobiliųjų programėlių, svetainių, kuriose publikuojama įvairi archyvuose esanti medžiaga.
Dar vienas iš kylančių iššūkių – skaitmeninių archyvų apsauga, į kurią itin atkreipiame archyvistikos studentų dėmesį. Vyrauja nuostata, kad jei archyvas yra skaitmeninis, tai jis yra saugiai saugomas elektroninėje erdvėje, priešingai nei tradicinis archyvas, kuris gali sudegti ar nukentėti nuo vandens. Deja, skaitmeniniame pasaulyje yra daug daugiau grėsmių nei fiziniame, nes skaitmeniniai archyvai irgi kaupiami fizinėse laikmenose – išoriniuose diskuose, serveriuose. Be to, siekiant efektyviai ir patogiai naudotis duomenimis, susiduriama su papildomos įrangos, grafinės vartotojo sąsajos poreikiu, kuri nuolat reikalauja tobulinimo ir atnaujinimo, prisitaikymo prie naujai atsirandančių technologijų.
– Kokie yra viešai prieinami archyvai Lietuvoje ir kaip juos įvertintumėte?
– Lietuvoje trūksta skatinimo pakartotinai naudoti archyvinę medžiagą, nors tai yra patvirtinta Europos Komisijos ir yra bendros Europos politikos dalis. Aišku, pasiekti tai nėra labai lengva ir paprasta: visų pirma reikia įgyvendinti autorinių teisių žymėjimo principus. Elektroninėje erdvėje įkėlus archyvinę medžiagą, dažnai pateikiama nuoroda, kad autorinės teisės saugomos ir šios medžiagos naudoti be išankstinio susitarimo negalima. Skatinant pakartotinį archyvinės medžiagos naudojimą, turėtų būti nurodytas kūrybinių bendrijų teisės (angl. Creative Commons) logotipas: juo pažymėtus dokumentus galima perpublikuoti, nurodant pirminį publikavimo šaltinį. Kol kas nacionaliniuose projektuose to dar trūksta.
Džiugu, kad paskutiniu metu Lietuvoje vis daugėjo archyvų, prieinamų internete. Tarkime, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inicijuotas E-paveldo portalas (http://www.epaveldas.lt/), kuriame integruoti duomenys iš įvairių Lietuvos archyvų, suskaitmenintą Lietuvos centrinio valstybės archyvo vaizdinę medžiagą galima pamatyti portale E-kinas (http://www.e-kinas.lt/). Lietuvos radijo ir televizijos mediateką taip pat galime laikyti vienu archyvų, labai daug šioje srityje nuveikia ir bibliotekos. Absoliučiai visos iniciatyvos yra labai geros, vien dėl to, kad jos egzistuoja: jos padidina priėjimo prie informacijos galimybes, paskatina visuomenės naudojimąsi archyvais. Visos iniciatyvos gali tapti pradžia kitiems projektams.
