Sekite 15min Google
Vadinamąja kompetencijų garantija Suomija siekia, kad nė vienas jaunas žmogus nebaigtų pagrindinės mokyklos neturėdamas pakankamų skaitymo, rašymo ir skaičiavimo gebėjimų. Kartu norima sumažinti vertinimo skirtumus tarp mokyklų ir mokytojų.
Nuo 2028 m. rugpjūčio Suomija nacionalinius vertinimo kriterijus išplės į kiekvieną klasę ir dalyką. Iki šiol bendri kriterijai buvo nustatyti atskiriems ugdymo etapams, pavyzdžiui, 6 klasės ir baigiamajam vertinimui. Po reformos kiekvienoje klasėje bus apibrėžta, ką mokinys turi mokėti, kad gautų 10, 8 arba mažiausią teigiamą pažymį – 5. Būtent 5 taps minimaliu lygiu, kurį reikės pasiekti visuose dalykuose norint pereiti į kitą klasę.
Mokinio pažanga turės būti stebima visus mokslo metus. Jei mokiniai nustatyto lygio nepasieks, pirmiausia turės sulaukti jų poreikius atitinkančios pagalbos. Suomijoje jau veikianti mokymosi pagalbos sistema numato, kad pagalba pirmiausia teikiama pačioje klasėje, o prireikus vaikui skiriamos individualesnės priemonės.
Palikimas kartoti klasę bus laikomas kraštutine priemone ir svarstomas tik tada, jei suteikta pagalba nepadės. Pasak organizacijos „Švietimas #1“ vadovės Lauros Tilvytės, Suomijos sprendimas vertas dėmesio tuo, kad atsakomybę už rezultatą prisiima ne tik mokinys, bet ir mokykla – ji turi laiku pastebėti sunkumus ir padėti juos įveikti.
„Suomiai nemažina lūkesčių mokiniams vien todėl, kad daliai jų sunku pasiekti kartelę. Priešingai – jie aiškiai pasako, ką turi mokėti kiekvienas vaikas, ir lygiai taip pat aiškiai – ką turi padaryti mokykla, kad kiekvienas galėtų tą kartelę pasiekti. Jei vaikui pradeda nesisekti, pagalba turi būti suteikta vos pastebėjus sunkumus, o ne po kelerių metų, kai mokymosi spragos jau susikaupusios“, – sako L.Tilvytė.
Tas pats pažymys turėtų reikšti tą patį
Lietuvoje atnaujintos bendrojo ugdymo programos orientuojamos į kompetencijas ir mokinio pažangą, tačiau mokytojams vis dar tenka gana plačiai interpretuoti pasiekimų ir vertinimo kriterijus. Dėl to tas pats pasiekimų lygis skirtingose klasėse ar mokyklose nebūtinai suprantamas vienodai.
Pasak L.Tilvytės, neužtenka tik aiškiau apibrėžti pasiekimų kriterijus – svarbu ir tai, kad skirtingi mokytojai panašiai suprastų, ką reiškia vienas ar kitas pasiekimų lygis.
„Galime labai detaliai aprašyti pasiekimų lygius, bet jei už tą patį darbą vienoje mokykloje mokinys gauna 8, o kitoje – 6, vien aiškaus aprašo neužteks. Mokytojams reikia konkrečių pavyzdžių ir laiko kartu su kolegomis palyginti mokinių darbus, aptarti vertinimą ir pasitikrinti, ar tokį patį darbą jie įvertintų panašiai. Tik tada galime tikėtis, kad tas pats pažymys skirtingose mokyklose reikš panašų rezultatą“, – sako ji.
Panaši praktika taikoma ir Airijos pagrindiniame ugdyme. Vertindami mokinių darbus mokytojai remiasi vadinamaisiais „kokybės požymiais“ – aprašais, kurie parodo, kuo skiriasi silpnesnis, vidutinis ar stipresnis darbas. Nacionalinė ugdymo turinio ir vertinimo taryba taip pat pateikia jau įvertintų mokinių darbų pavyzdžių, padedančių suprasti, kaip šie kriterijai atrodo praktiškai. Mokytojai taip pat specialiuose susitikimuose kartu aptaria mokinių darbus ir derina savo vertinimus.
Pasak L.Tilvytės, bendri kriterijai neturėtų reikšti vienodo mokymo.
„Sistema turėtų aiškiai pasakyti, ką vaikas turi išmokti, o mokytojui palikti laisvę spręsti, kaip jį iki to rezultato nuvesti. Lygiai taip pat svarbu, kad vertinimą suprastų ir pats vaikas – ne tik pamatytų pažymį dienyne, bet žinotų, ką jau moka, ko dar trūksta ir ką turi daryti toliau. Tada vertinimas ne tik užfiksuoja rezultatą, bet ir padeda mokytis“, – sako L.Tilvytė.
Žinoti, ko vaikas turi išmokti, neužtenka
Aiškesni kriterijai išsprendžia tik dalį problemos. Lietuvos mokyklos jau renka daug informacijos apie mokinių pasiekimus, tačiau skirtingais metais ir etapais sukaupti duomenys ne visada susijungia į nuoseklų vaiko pažangos vaizdą. Todėl galime žinoti, kokį lygį mokinys turėtų būti pasiekęs, bet gerokai sunkiau laiku pamatyti, kada jo rezultatai pradėjo prastėti, kokios spragos kartojasi ir ar suteikta pagalba padėjo.
Pasak L.Tilvytės, aiškiai apibrėžti, ką vaikas turi mokėti, neužtenka – reikia susitarti ir dėl to, kaip stebėsime jo pažangą.
„Galime labai aiškiai susitarti, ką vaikas turi mokėti penktoje, septintoje ar devintoje klasėje, bet jei tarp šių taškų nematome, kaip jam sekasi, vien kriterijai mažai ką pakeis. Turime matyti kur atsiranda spraga, kokia pagalba vaikui buvo suteikta ir ar ji suveikė. Jei ne – ieškoti kito būdo. Kitaip vaikas tiesiog keliauja į kitą klasę kartu su tomis pačiomis spragomis“, – sako L.Tilvytė.
Suomijos reforma šį principą įtvirtina nacionaliniu mastu: mokinio pažanga bus stebima visus mokslo metus, o nepasiekus nustatyto lygio pirmiausia turės būti suteikta pagalba. Taip siekiama, kad nė vienas vaikas nebaigtų mokyklos neįgijęs pakankamų skaitymo, rašymo ir skaičiavimo gebėjimų, reikalingų tolimesniam mokymuisi ir gyvenimui.
