Klaidžioju rudeninių lapų jūroje, o galvoje skamba ši Alinos Orlovos daina. Nesinori rašyti apie rudenį iš blogosios pusės, nes būtent tik šiemet iš tikrųjų jį pamėgau, bet daugumai žmonių ruduo – ilgesio metas, paklūstame net orui – jei lyja lietus, einame gatve nuleidę galvas, paniurusiomis minomis, rodos, viskas pilka, šlapia, tamsu. Bet ar tikrai toks ruduo? Ne, jis – spalvotas, saldus, skanus, kvepiantis! Tik mes nemokame to pastebėti, juk žiūrėti – tai dar nereiškia matyti.
Skaičiai liudija, jog Lietuva pagal savižudžių skaičių yra Europos čempionė. Praeitą savaitę iš gyvenimo pasitraukė dar viena studentė. Tai privers susimąstyti? Abejoju. Uždegsime žvakutę, paminėsime ir pamiršime, gyvensime toliau, iki kito karto. Bet žmonės šiaip sau pro langus nekrenta, jie ne daiktai ar rudeniniai lapai, kurių milijonai voliojasi po kojomis, o mes praeiname net nepastebėdami. Žmogus gyvybė turėtų būti svarbiausia. Bet ar taip yra?
Skaičiai liudija, jog Lietuva pagal savižudžių skaičių yra Europos čempionė. Praeitą savaitę iš gyvenimo pasitraukė dar viena studentė. Tai privers susimąstyti?
Pamenate filmą – „Nužudyk mane vėliau“? Kai pagrindinė veikėja Šon pabunda ir randa nudvėsusią auksinę žuvelę, pagaliau supranta, jog meilužis niekada nepaliks savo žmonos, skambina tėčiui, nori būti išklausyta, suprasta, tačiau ir artimas žmogus neturi laiko, per daug pasinėręs į naujosios šeimos rūpesčius. Pasijutusi niekam nereikalinga, mergina nutaria nušokti nuo banko, kuriame dirba, stogo. Tačiau užlipusi dar delsia, stovi, rūko, kai pagaliau pasiryžta padaryti tai, ko atėjo, ją sulaiko banko vagis, paimdamas įkaite. Viskas baigiasi gan romantiškai. Deja, realiame gyvenime taip nebūna, bet nusižudyti mėginantis žmogus iš tikrųjų nori būti sulaikytas ir mes galime padėti, jei laiku pastebėsime artėjančią nelaimę. Galbūt lemiamą akimirką ir nepaimsime už rankos, bet galime padaryti tai daug anksčiau.
Žinoma, galima nematyti skaičių, apsimesti, kad nieko nevyksta aplinkui, gyventi skafandre, užsidėti kvailus rožinius akinius, bet, kad ir kaip užsimerksime, tiesa visada bus mumyse. Kad ir kaip bandytume teisintis, kaltinti valstybę, didelį krūvį, švietimo sistemą, mažus atlyginimus, kylančias kainas, tai nėra priežastis nepastebėti mus supančių žmonių ir juo labiau artimųjų. Neištartas žodis šiandien, gali likti nepasakytas ir rytoj, nes paprasčiausiai nebus kam jo pasakyti.
Neištartas žodis šiandien, gali likti nepasakytas ir rytoj, nes paprasčiausiai nebus kam jo pasakyti.
Vakar su drauge ir vėl žingsniavome prospektu, šildėmės vanilinės kavos gurkšniais ir neįprastai daug tylėjome. Kai visa jau nebesutelpa mumyse, lieka tik žinojimas ir pasidaro nejauku paklausti, kodėl iš mūsų būrio pasitraukia moksleiviai bei studentai? Prieš akis dar tiek daug laiko ir galimybių, o jie nuleidžia rankas, sustoja dar pakankamai neįsibėgėję. Ir mes leidžiame jiems išeiti. O išėjusius iškeliame ant pjedės stalo.
Pastebėjote, kaip mįslingai aprašomos mirties priežastys? Pirma mintis, kuri kažkodėl visiems šauna į galvą – nusižudė dėl nelaimingos meilės, ir štai jau mūsų laikų Romeo ir Džiuljetos istorija. Dabar belieka išsitraukti baltas nosinaites ir apverkti nelaimingus herojus. Ar taip idealizuojama mirtis, o gal bandoma nusigręžti nuo kitų socialinių problemų? Nesigilinant į atskiras situacijas, sukuriama viena istorija, kurią galėsime sekti amžių amžius. Nenorime kapstytis kitų šiukšlėse ir nuo tokių žmonių bėgame, lyg bijodami apsikrėsti maru.
Keikiame mūsų tautą, vieni kitus murkdome purve ir baksnojame pirštais, nebemokame nuoširdžiai šypsotis, netikime geresne ateitimi, o svarbiausia, nesistengiame keisti esamos situacijos. Džiugu, kad bent studentai kovoja už savo teises. O kai kurie galbūt laukia superherojaus, kuris ateis, išgelbės mūsų tautą, sumažins mokėsčius, nubrauks skaičius, tad nebeliks statistikos, praeities, neteksime čempionės titulo, susigrąžinsime išvykusius žmones ir pradėsime viską iš naujo(ne aš tokią pasaką sugalvojau, ji sekama naivuolių, bandančių pateisinti savo abejingumą).
Sunku kurti gyvenimą ant netikusių pamatų, norisi viską sugriauti ir statyti iš naujo. Pamiršti padarytas klaidas, esamas skolas, netinkamai praleistą laiką ir pasirnkitas studijas, pamirštus draugus, neisšnaudotas progas. Kai visko susikaupia per daug, norime bėgti. Bet ar verta? Nyčė nemelavo – „kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius“. Negalime pasukti laiko atgal, bet galime pasimokyti iš klaidų ir jų nekartoti. Pabaigti pradėtus darbus be daugtaškio, su tašku.
Tu neteisus, jei manai, jog esi vienas, nesakyk, jog jauti tik tuštumą viduje, nes šalia esantis nori ją užpildyti, tik tu neįvertini jo pastangų. Bent sekundei atsigręžk į kitus, tokių kaip tu milijonai, kiekvienas gaudo akimirkas, įkvėpia ir iškvėpia mirtį, kai paskutinį kartą(to dar nežinant) stipriai apkabina brangų žmogų iki rytojaus, kuris neišauš, iki niekada.
Aš sakyčiau:
– Vaikučiai, nebijokite nieko:
Nei mirties, nei mokyklos, nei
blogų pažymių.
Aš sakyčiau:
– Vaikučiai, kad tik jūs žinotumėt,
Kaip visa tai nesvarbu,
Nesvarbu...
Nesvarbu...
Argi ne taip baigiasi daina?
Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt.
