Emocinis saugumas nėra madingas terminas – tai kertinis akmuo, ant kurio laikosi visa mokyklos bendruomenė.
Kas slepiasi po „užgyvento jausmo“ kauke?
Dažnai manome, kad emocinis saugumas – tai tiesiog patyčių nebuvimas. Tačiau psichologė Monika Krikščikaitė pabrėžia kur kas gilesnį sluoksnį: tai laisvė jausti viską – ne tik džiaugsmą, bet ir liūdesį, pyktį ar netobulumą. Tai žinojimas, kad tave pastebės ir priims tokį, koks esi, net jei tau šiandien nesiseka.
Viena didžiausių kliūčių šiam saugumui kurti yra tai, ką pašnekovės vadina „užgyventu jausmu“. Tai mūsų vidinis bagažas: patirtys, kai už klaidą buvome barami, o už kitokią nuomonę – nuvertinti.
„Mes visi turime savo vidinę „operacinę sistemą“, kurią atsinešame iš vaikystės ar ankstesnių darboviečių. Kartais ją reikia labai rimtai perinstaliuoti, nes seni modeliai – baimė klysti ar noras viską kontroliuoti – tiesiog neleidžia kurti saugios aplinkos kitiems“, – pastebi M.Krikščikaitė.
Jai pritaria ir „Tūkstantmečio mokyklų“ (TŪM) švietimo pažangos programos lyderystės veikiant srities ekspertė Rita Patalavičienė, teigdama, kad saugumas prasideda nuo „stovėjimo tiesoje“: kai išdrįstame pripažinti savo jausmus, užuot juos slėpę po profesine kauke.
Kai baimė klysti stabdo talentus
Plungės r. Žemaitijos kadetų gimnazijos pavaduotoja Rasa Pakalniškienė, švietime skaičiuojanti jau 26-erius metus, pabrėžia, kad emocinė savijauta yra tiesiogiai susijusi su mokinio pasiekimais. Remdamasi tyrimais, ji pastebi: kai vaikas emociškai jaučiasi saugus, jo talentai atsiskleidžia kur kas plačiau, o akademiniai rezultatai auga savaime. Priešingu atveju, visas dėmesys nukrypsta ne į mokymąsi, o į baimę dėl pasekmių ar nesėkmės.
„Šiandien 21-ajame amžiuje žinių galima rasti visur – nuo bibliotekos iki programėlės telefone. Tačiau gebėjimas tas žinias panaudoti, kurti ir bendradarbiauti atsiranda tik ten, kur žmogus jaučiasi emociškai saugus. Mes turime mokyti mokinį ne tik istorijos ar matematikos, bet ir emocinio raštingumo – gebėjimo įvardinti, kas su juo vyksta, ir kaip su tuo gyventi“, – sako R.Pakalniškienė.
Tokia atmosfera mokykloje negali atsirasti savaime – ją kuria lyderiai. „Tūkstantmečio mokyklų“ programos rėmuose švietimo bendruomenės vis garsiau kalba apie tai, kad vadovas šiandien turi būti ne kontrolierius, o mentorius. Rasa Pakalniškienė savo darbe taiko koučingo metodus: užuot dalijusi nurodymus, ji klausia kolegų: „Kokios pagalbos tau reikia? Kaip aš galiu tau padėti?“. Tai keičia visą bendravimo kultūrą – nuo hierarchinės į palaikančią.
Atvirumas prieš apkalbas: kaip sukurti pasitikėjimo tinklą?
Vienas didžiausių emocinio saugumo priešų mokykloje – koridoriuose gimstantys gandai ir apkalbos. Rita Patalavičienė siūlo paprastą, bet labai stiprų receptą: susitarti neapkalbinėti tų, kurių nėra kambaryje. Tai sukuria erdvę tikram pasitikėjimui. Kai žmogus žino, kad jam už nugaros nebus šnibždamasi, jis tampa atviresnis idėjoms ir bendradarbiavimui.
Tačiau atvirumas gali būti bauginantis. Ar nebus per baisu, jei visi pradėsime „atidarinėti širdis“? Rasa Pakalniškienė randa atsakymą koučingo filosofijoje: svarbu ne tiesiog išsilieti, o suprasti, kokios pagalbos tau reikia. Gebėjimas atsiprašyti, pripažinti, kad pakėlei toną ar nepagalvojęs leptelėjai, mokykloje yra ne silpnumo, o didžiulės stiprybės ženklas. Tai parodo bendruomenei, kad klaidos yra natūrali gyvenimo dalis, o ne tragedija.
Savirefleksija – būdas „uždaryti duris“
Kad emocinis saugumas netaptų tik gražiais žodžiais, ekspertės rekomenduoja įvesti kasdienius ritualus. Pavyzdžiui, dienos pabaigoje kiekvienas pedagogas galėtų sau atsakyti į tris paprastus klausimus: ką šiandien padariau gerai, kas nepavyko ir kokią žinią išsinešu rytojui? Tai padeda ne tik emociškai „uždaryti“ darbovietės duris, bet ir auginti savivoką.
Panašiai veikia ir „3 K“ principas, kviečiantis mokytojus nuolat grįžti prie esmės: kodėl aš esu mokytojas, koks aš esu ir ką iš tiesų darau? Tai padeda išlaikyti balansą net ir sudėtingiausiomis dienomis, kai sistema „purtoma“ reformų ar didelių krūvių.
Sėkminga mokykla šiandien yra ta, kurioje empatija yra ne priedas, o esminė sėkmės sąlyga. Kai vadovas, mokytojas ir mokinys išdrįsta būti savimi, pripažįsta iššūkius ir kartu ieško sprendimų, mokykla tampa ne tik žinių perdavimo vieta, bet ir saugiu uostu, kuriame auga laisvos ir kūrybiškos asmenybės. Galiausiai, kaip reziumuoja pašnekovės, žinoti apie emocinį saugumą nepakanka – jį reikia tiesiog pradėti „gyventi“ kasdien, po vieną nuoširdų pokalbį.
Visą pokalbį „Emocinis saugumas – stiprios mokyklos bendruomenės pagrindas?“ – Tūkstantmečio mokyklų programa“ klausykite čia.
Programa finansuojama #NextGenerationEU lėšomis.
