Į parodą atvyksta kaip į šventę
Informacijos apie aukštąsias mokyklas galima gauti internete, socialiniuose tinkluose ir pan., bet gyvas žodis – kai kas kita, sako Kauno technologijos universiteto profesorius Pranas Žiliukas. Pasak jo, Kaune, Žalgirio arenoje prasidėjusioje 16-ojoje „Aukštųjų mokyklų mugėje“ yra galimybė sutikti daug jaunų žmonių, dėstytojų ir studentų, galinčių patarti: „Abiturientams dabar labai svarbus metas, reikia pasirinkti valstybinius brandos egzaminus, o jie lems, į kokią studijų programą pavyks įstoti. Tai – pirmas rimtas žingsnis siekiant profesijos.“
Kaip aiškina P.Žiliukas, ateinantieji į aukštųjų mokyklų mugę turėtų domėtis tam tikrais dalykais.
Kaip aiškina P.Žiliukas, ateinantieji į aukštųjų mokyklų mugę turėtų domėtis tam tikrais dalykais.
„Lankytojai turėtų klausinėti, su kokiais darbdaviais susiduria vienos ar kitos programos absolventas, kokios dalinių studijų galimybės užsienyje, galiausiai – kokie atlyginimai laukia. Sužinoti galima daug dalykų, nes studijų programų skaičius didelis ir yra iš ko pasirinkti“, – tikina pašnekovas.
G.Sarafino nuomone, jaunuoliai į tokias parodas atvyksta kaip į šventę: „Atvažiuoja pasipuošę, merginos dažosi prie veidrodžių, o kai paklausi, kas patiko labiausiai, atsakymas dažnai būna toks – „Kad nebuvo pamokų“. Parodose jauni žmonės prisirenka daug šlamšto – gauna lankstinukų, maišelių, tušinukų, pieštukų ir t. t. Tačiau, norint gauti naudos, toms parodoms reikia ruoštis. Jei nesiruoši, neliksi patenkintas, nes tau ant ausų bus prikabinta pakankamai daug makaronų.“
Anot G.Sarafino, nebūtina tiksliai žinoti, kokią profesiją ar aukštąją mokyklą ketinama rinktis.
„Aukštųjų mokyklų atstovai pradeda pasakoti reklaminę informaciją ir kalbėti klišėmis. Viskas būtų kitaip, jei jaunas žmogus, atėjęs į parodą, atsineštų penkis klausimus, ieškotų nešališkos informacijos. Paroda – puikus šaltinis, joje galima rasti profesionalų, institucijų ir pan.“, – tvirtina specialistas.
Derėtų žinoti savo lūkesčius
G.Serafinas sako, kad aukštųjų mokyklų mugėse viską, kas reklamuojama, reikia priimti kritiškai: „Atėjus prie bet kurios aukštosios mokyklos stendo nereikia klausti, kur stoti ar kuo būti. Tai – nerimtas klausimas. Atsakymą į jį duos moksleivio nepažįstantis žmogus. Derėtų bent kiek žinoti savo lūkesčius. Jei linkstama į menus, turėtų rūpėti ne visos aukštosios mokyklos apskritai, o tos, kurios rengia studijų programas, susijusias su menais.“
Einant tikslingai, pasak pašnekovo, negaunamas informacijos perteklius. „Ypač rekomenduoju eiti prie nepriklausomų organizacijų, tokių kaip LAMA BPO, Studijų kokybės vertinimo centras ir kt., nes jos turi daugiausia nereklaminės ir nešališkos, naudingos informacijos. Taip pat labai naudinga bendrauti su darbdaviais, jų įmonėmis“, – teigia G.Serafinas.
Pašnekovas įsitikinęs, kad, prieš einant į parodą, reikia susidėlioti mintis: „Reikia turėti kontrolinius klausimus, tokius kaip, pavyzdžiui, koks aukštosios mokyklos absolventų įsidarbinimo procentas. Jei sakys, kad apie 50 proc., nėra labai gerai. Jei 85–90 proc. – puiku. Reikėtų klausti, kokius atlyginimus gauna absolventai, kiek sutarčių su darbdaviais pasirašiusi aukštoji mokykla, kokios galimybės išvykti į „Erasmus“ ir pan.“
G.Sarafino teigimu, klausimas, kokias studijų programas siūlo aukštoji mokykla – tuščias. „Geriau klausti, kaip programas įvertinęs kokybės vertinimo centras. Galima prašyti parodyti ataskaitas, klausti apie aukštosios mokyklos trūkumus ir privalumus, kad mokyklų atstovai pateiktų tikrą informaciją, o ne pagražintas klišes“, – tikina pašnekovas.
