Anksčiau dėl turimos negalios save graužusi Monika teigia, jog šie išgyvenimai – jau praeityje. Dabar ji aktyviai gina kurčiųjų teises, organizuoja kurčiųjų kino festivalį ir džiaugiasi kiekviena jai gyvenimo teikiama akimirka.
– Esi kurčiųjų jaunimo asociacijos prezidentė – ką veikia ši organizacija? Kas tave motyvuoja būti joje?
– Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacija atstovauja, pristato ir gina Lietuvos kurčiųjų jaunimo bei su jais dirbančių organizacijų interesus visuomenėje ir valdžios institucijose. Dėl jaunimo dirbu jau beveik dešimt metų. Dažnas bendravimas su jaunimu ir supratimas, ko jiems reikia, didina motyvaciją dirbti toliau. Man tai kaip gyvenimo misija – turiu aiškų, konkretų tikslą ir žinau, kaip iki jo nueiti. Tikiu, kad su tokia veikla prisidedu prie savo šalies sėkmės.
– Kaip sugalvojai vykti į Boliviją savanoriauti ir padėti kurčiųjų bendruomenei ten? Ką patyrei?
– Savanoriavimas buvo mano sena svajonė. Internete pamačiau skelbimą apie reikalingus savanorius. Pabandžiau sudalyvauti atrankoje – pavyko. Gyvenau su girdinčiais savanoriais pusę metų, tarp jų jaučiausi tarsi juoda avis, nes jiems trūko supratimo apie kurčiųjų kultūrą ir kurčiųjų bendruomenę kaip kalbinę mažumą. Man tai buvo didelis iššūkis, sunkesnis, nei prakalbinti mažą bolivietį ar versti pranešimus vaikų tėvams.
Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacija atstovauja, pristato ir gina Lietuvos kurčiųjų jaunimo bei su jais dirbančių organizacijų interesus visuomenėje ir valdžios institucijose.
Tačiau išmokau boliviečių gestų kalbą, susiliejau su kurčiaisiais. Džiaugiausi, kad galėjau padėti, pasidalindama sukaupta informacija ir gyvenimo patirtimi. Egzistuoja toks įsisenėjęs stereotipas, kad tik girdintieji gali padėti neįgaliesiems ir kurtiesiems. Tėvai buvo įkvėpti, nes padėjau jiems pamatyti viziją, kokie jų vaikai galėtų būti ateityje. Daugelis, pamatę mane, su savim nusinešė po mažytę šypseną.
– Organizuoji Lietuvos kurčiųjų kino festivalį. Kaip kilo idėja tai daryti, kaip atrodo šis festivalis, su kokiais iššūkiais susiduri?
– Prieš penkerius metus su drauge dalyvavome jaunųjų kino kūrėjų stovykloje. Joje filmus kūrė neįgalieji jaunuoliai ir jų bendraamžiai studentai. Po to kilo idėja organizuoti kurčiųjų kino festivalį. Pirmąjį suorganizavo mano draugė, o antrąjį – aš. Toks renginys – labai svarbus ir naudingas būdas susipažinti su kurčiųjų kūryba. Visi filmai čia be garsų, su titrais, aktoriai kalba savo gimtąja gestų kalba. Tai labai smagu.
– Su kokiais kasdieniais sunkumais susiduri ir kaip su tuo kovoji?
– Aš labai savarankiška. Anksčiau sielvartavau dėl savo kurtumo. Kai susitaikiau, pradėjau žiūrėti į pasaulį kitaip, tapo lengviau. Daug keliauju ir bendrauju, man tai tarsi dvasinė mityba. Ramiai reaguoju į žmones, kurie mus diskriminuoja. Arba ignoruoju juos ir einu sau, arba stengiuosi paaiškinti, padėti suprasti. Dabar požiūris į gestų kalbą pasikeitęs, daugiau kas žino apie ją ir gerbia. Prieš dvidešimt metų negalėjome viešai bendrauti gestų kalba.
Dauguma kurčiųjų nežino, kaip pasinaudoti savo teisėmis ir teikiamomis paslaugomis. Aš – aktyvi kurčiųjų teisių gynėja. Vyrauja požiūris, kad kurčiojo nuomonė nereikalinga. Mūsų sistemoje girdintieji, jų manymu, geriau sprendžia kilusias problemas už mus. Požiūris į gestų kalbą išlieka neigiamas. Siekiu, kad kurtieji galėtų patys savimi pasirūpinti ir dalintis idėjomis.
– Ką patartum likimo draugams?
– Susitaikyti su savo likimu ir džiaugtis gyvenimo suteiktomis galimybėmis. Kas pakeis visuomenės požiūrį į mus, jei nieko nedarysime? Mes turime veikti kaip ir girdintieji, taip pat bendradarbiauti su jais, pasitelkdami profesionalius gestų kalbos vertėjus.
