Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Mano nerealus mokytojas“: Obelėlė, mano, baltoji, tebežydinti...

Bonaventūras Šaltis. Žydėjimas, 2009.
Galerijos nuotr. / Bonaventūras Šaltis. Žydėjimas, 2009.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nereali Mokytoja toji, kurios tu neužmirši tol, kol vaikščiosi šia žeme. Nesvarbu kiek metų bus Jai, tau, kaip mudviem su manojo Gyvenimo Vienintele Mokytoja Genovaite Vilčinskiene iš mažyčio Kupiškio: jai dabar per 80, man – per 60. Laikau širdy prisiminimus apie ją, kaip neužmirštuolių puokštelę – nevystančią, neišblukusių spalvų... Tai manojo Likimo lėmėja, mokiusi žodžio spalvų, intuityviai palydėjusi į profesijos kelią.Mano Baltoji Obelėlė... Mano laimei dar žydinti tokį brandų Gyvenimo rudenį.

Saugau Jos rašytuosius laiškus, perrištus spalvotu kaspinėliu, lyg Mylimojo...Atsiliepdama į manuosius sveikinimus ji, man keturiasdešimtmetei, atvirutės kamputyje dar užrašydavo kreipinį: mano Mergyte... Dabar, kai kalbamės telefonu, ji vis ištaria motiniškai nuskambantį Vaikeli mielas... Kai lieka labai labai liūdna, atrišu žydru kaspinėliu surištuosius Josios laiškus ir atrodo sielos gyduolę žolelę juose randu. „(...) sunkumai, kaip dargana – praeis: laikykis“, „ (...) kai man būna sunku, aš kartais bandau pamąstyti, su kuo  iš pažįstamų norėčiau likimu susikeisti, ir, patikėk, nėra tokių, kuriems reikėtų pavydėti: tai ligos, tai nenusisekę vaikų likimai, tai apgaudinėjantis sutuoktinis. Reikia vartyti savojo gyvenimo knygos pačius šviesiausius puslapius ir džiaugtis...“ „(...) Vaikeli mielas, stiprybės tau. Debesys praeis. Nebijok rudens – jis toks spalvingas.“ „(...) kaip negailestingai laikas verpia mūsų gyvenimus, bet vis tiek spėjam pasigauti gražių akimirkų. Čia aš apie nuostabią tavo meilės istoriją. Ar ne puiku turėti nebylią žvaigždę, planetą Soliaris, į kurias pasiuntus signalą gausi atsakymą. Ko gero,  tokia tolybėje esanti nepasiekiama mylima širdis kartais būna brangesnė, nenupilkinta buities, nesužeista žodžiu išsprūdusiu aštriabriauniu?“„(...)mano pažįstamos visa pametusios lekia per televizorių žiūrėti karališkų princo vestuvių, o aš skubu rašyti tau, man taip gera, kad galiu praverti sielos langelį ir žinoti, kad galiu kalbėti ką noriu ir kaip  noriu, nebijodama, kad pažiūrėsi į mane, kaip į keistuolę iš kitos planetos. Palaidojom Nerijų... (buvusį mokinį - pastaba). Graudu, kai pagalvoji, kad į gyvenimą ateidami ne visi atsineša vienodą laimę. Tie, kurie neatitinka visko pritvinkusios visuomenės standartų, taip ir lieka už borto. Man buvo gaila šio keistuolio vaikino, pamiršau jo negerus darbus, o prisimenu jo šypseną susitikus. Kartą eina su grėsmingų draugelių pulku, grėsmingai varsto visus žvilgsniais, pamatęs mane Nerijus nusišypso, juo užsikrėtusi šypsosi ir visa jo kompanija, padariusi taką man praeiti... (...) kaltė duria širdį po tragiškos Nerijaus mirties: reikėjo padidintai matyt jo gerumą ir sumažintai ydas... (...) prisimenu dar vienus mokytus, kuriems negailėdavau moralų ir priekaištų, sutiktus pakeliui į aludę... bet jie mane palydėjo iki namų, ir vis pasakojosi, kodėl jie tada buvo tokie piktavališki. O labiausiai suglumino, kai atsisveikindami pasakė: „Ačiū, mokytoja, kad su mumis, tokiais, ėjote per visą miestelį ir kalbėjotės.“ Tai šimtąkart vertesni žodžiai už tuos nenatūraliai lemenamus dėkojimus, nes tikri. Kartais mokytojasmatai kankorėžinį išorinį kiautą, o ten, giliai, pasirodo, toks tikrumas, net širdį veria pajutus.“ „(...) tokios artimos, tavo, Vaikeli,  mintys, lyg visą gyvenimą būtume buvusios šalia. Net apie katinus turim ką pasipasakoti. Tie mano katinai ir iš meilės, ir pareigos. Liko tušti tėvų nameliai pamiškėj, o po mamos mirties ir keli katinai, kurie tai dingsta, tai vėl pareina. Mažė, Faktas, Bembis, Faniera, Bailiukas. Nepaprastai laukia mūsų  atvažiuojančių: seka iš paskos kaip kokia procesija. Dar iš globos namų paimtas kiemsargėlis, dar atklydusi išvaryta apakusi kalytė – priglausta. Taip ir gyvena visi kaip kokia komuna, o mes aplankom su maistu. Turėjau aš ir mieste savo šunį. Vaikai iš kaimo atvilko maišelyje tokį kūtvėlą, o išaugo gražuolis protingas vilkšunis. Kaip mudu išdidžiai eidavome pasivaikščioti, jis nešdavo mano raktus ir piniginę... Buvau jo numylėtinė – saugojama, vyras – gaujos vadas, kurio klausydavo, o sūnus su dukra, draugai, lepinantys skanėstais. Pragyveno 13 metų... Jau 3 metai kaip išėjo, susirgusiam veterinaras bejėgis buvo. Tebeliūdžiu. Ant kapelio auga pušelė. Tai mūsų mažieji draugai, kurie be žodžių jaučia, supranta, ir kartais taip giliai...“ „(...) ilgai tylėjau neparašiusi. Graužia sąžinė. Visokių nesąmonių marios. Keistai kryptelėjau koją – skilo pėdos kauliukai. Sutino. Skaudėjo. O dar reikėjo įsprausti į batelį – važiavau į Vilnių atsisveikinti su Valdemaru (Kukulu – pastaba). Niekada nepritariau jo bohemiškam gyvenimo būdui. Skaudėjo, kad toks talentingas, visokiais sugebėjimais gamtos apdovanotas ėjo vėjais.  Kaip ten bebuvę, pasidarė gaila. Juk jis nieko gero nematė.  Anksti liko be tragiškai mirusios mamos, paskui tragiška tėvo mirtis, paskui  - vienintelio brolio. Be namų, be cento kišenėje... Graudokas buvo tas Valdo išlydėjimas... Daugybė rašytojų skaitė jo eilėraščius, prof. Daujotytė  - prozą. Tavo  buvęs redaktorius V. Tomkus graudus sėdėjo prie karsto, o atsisveikindamas paglostė Valdo rankas... Liko lyg nendrelė našlė Deimantė. Taip ir išnyko visa giminė. Liko tik kūryba. Ir mokykloje dabar beveik nebežino Valdo... (...) raišuodama ėjau į pirmosios abiturientų 1959 m. laidos  susitikimą. Ėjau, kaip dėsčiusioji, nes jų auklėtoja jau mirusi. Kaip nustebau, kai beveik visi atsinešė užrašų knygeles su citatomis, mėgstamais eilėraščiais ir skaitė. Dar labiau nustebau sužinojusi, kad tai aš juos šito prieš 50 metų skatinau... Gėda paliko, kad jau pati seniai šito nebedarau... Dieve, kokia atsakinga mokytojo profesija ir kiek klaidų kiekvienas pridarome. Mokinių taisome, o savas?“

Ji man prieš 45 metus dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą tuometinėje Kupiškio Vl. Rekašiaus (dabar Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazija)  vidurinėje mokykloje ne visiškai trejus metus. Kaimo mergytei, kuriai nelabai kada buvo skaityti knygas, gainiojamai po ūkiškus darbus, važinėjančiai iš kaimo į miestelio mokyklą. Gal todėl per pamokas kaip tas alkanas paukščiukas gaudydavau kiekvieną Mokytojos žodį, ir improvizuodavau rašinių temas,  neperskaičiusirekomenduotųjų  knygų. Bet Mokytoja taip jaukiai žodžiu paglostydavo širdį už mano išskirtinius, sudėtingus sakinius, kuriuosepriveldavau skyrybos klaidų, kartais brūkštelėdavo šalia pažymio ir emocingą žodelytį: žavu; šaunuolė;skamba!

Prisimenu, kaip nagrinėjant Ibseno „Perą Giuntą“ į pamoką atsinešė seną patefoną ir užleido plokštelę su E. Grygo „Solveigos daina.“ Toks stiprus buvo potyris, kad net norėjau gimusią dukrą Solveiga pavadinti, bet artimieji nepritarė.

Mūsų vienuoliktoje klasėje buvo toks nenuorama Kazys, mėgdavęs sutrikdyti pamokų rimtį. O istoriją dėstė aukšta, išties dabarties manekenės ūgio, apkūnoka, vyriško būdo griežta mokytoja, kuri kartą, neapsikentusi maištautojo, paleido į jį kosmetinę rankinę, liepė surinkti išbyrėjusį turinį, o nepriveikusi grėsmingai išvarė iš klasės.

Ir prisimenu, kaip panašioj situacijoj elgdavosi mano Mokytoja -mažytė, dailutė, bet labai skvarbių rudų akių. Ji kilstelėdavo savo liesučius pečius, nustebusiu žvilgsniu perverdavo  Kazį, kuris po šitos tylios atakos  pasiduodavo be mūšio. Po šitiek metų galiu pasakyti: tai pedagogiškojo talento duotybė.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min