Kultūra – tai žmogaus ir visuomenės veiklos produktas, kuris suteikia žmogui galimybę panaudoti ir perteikti materialines bei dvasines vertybes. Kiekviena tauta turi savas vertybes – visi saugo tradicijas, kalbą, religiją ir daugybę kitų dalykų, įskaitant netgi politiką ar netradicinės orientacijos žmonių santuokos įteisinimą... Lietuva, manau, gana tolerantiška valstybė, nors surankioję visas pavienes šiukšles matysime, kad kartais žmonių išsišokimas ir netolerancija pridaro neatitaisomų pasekmių. Bet šįkart ne visai apie tai.
Šį kartą apie kalbą. Tikriausiai net neverta klausti, kas dergia lietuvių kalbą. Neįtikėtinai skambių lietuviškų žodžių deriniai verčia iš koto, tad kam prireikė anglizmų? Puikiai suprantu vyresnius žmones, kurie, įsijungę televizorių, pusę to, kas sakoma, nesupranta. Ne išsilavinimo stygius, ne sklerozė ir net ne blogai sureguliuota antena trukdo. Tokie žodžiai kaip „pračekinau“, „nuprintinau“, „užlagino”, „ok“, „failas“, „monitorius“ iš tiesų verčia pasijusti ne mažiau nei kvailai ir pasijusti esant kažkur kitur, tik ne Lietuvoje. Nebijau pasisakyti, kad esu labai griežtai prieš anglizmus. Tiesą sakant, todėl, kad vis dar randu skambių, gražių, visaverčių žodžių, kuriuos galiu tarti lietuviškai. Netgi mano kompiuteryje – lietuviškas meniu. Galiu pasakyti, kad taip patogiau – viskas aišku nuo a iki ž.
Mada anglizmai ar ne, tiksliai pasakyti negaliu. Bet manau, kad toks tarptautinis įvaizdis – tikrai neužima paskutinės vietos. Žodžiai patys neateina – juos atneša žmonės, naujosios technologijos, diktuoja populiarūs muzikiniai lietuviški TV kanalai, darbas tarptautinėje kontoroje, kolegų kalbos ypatumai.
Atsilaikyti velniškai sunku – išgirdęs kokį įmantrų anglizmą dešimt kartų, gali būti tikras, kad ir pačiam teks jį ne kartą pasakyti. O pavojus gimtai kalbai kyla, dar ir nemažas.
Neseniai į rankas paėmiau naują knygą. Dar kvepianti dažais, ką tik iš leidyklos... Prieš porą savaičių vyko jos pristatymas. Šiaip nelabai patinka man tie naujosios kartos rašytojai, ypač grožinės literatūros kūrėjai, bet kolegų rekomenduota vis dėlto susigundžiau. Nusivyliau smarkiai. Iš to pasipiktinimo, galų gale akivaizdžios nepagarbos ne tik kalbai, bet ir apskritai visai tautai, nutrenkiau knygą į kampą teperskaičiusi vos dvidešimt puslapių: „Jorė sėdėjo prie neto. Jos naujasis draugas – iš vietinio čato.“ Po poros dienų paaiškėjo, kad, kaip ir buvo galima tikėtis, knygą kritikai įvertino labai gerai. Madinga knyga – gal taip? Tik nesuprantu kažko – dauguma rašytojų – diplomuoti filologai, lietuvių kalbos žinovai, dalyvauja sudarinėjant žodynus, enciklopedijas, kitus svarbius mokslo leidinius. Kaip jie gali elgtis taip, kaip tikrai nepridera elgtis?
Akys dėl anglizmų netikėtai iššoko ne tik tą kartą. Antras buvo dar efektingesnis. Dėstytoja, kurios profesionalumu nei kiek neabejojau (beje, ji –gana garsi kalbininkė), pareiškė neturinti abejonės, kad mūsų kalba einanti myriop. O ką ji gali padaryti? Nieko. Tad, logiškai pamąsčiusi, patarė „kuo skubiau pramokti angliškai, kad esant kritinei situacijai nereikėtų verkšlenti dėl neatrasto žodžio kišenėje“.
Ta kova už lietuvių kalbą ir prieš anglizmus turėtų būti visos tautos problema. Ne mano, ne tavo, bet mūsų. Kalba turėtų būti vertybė.
Viską jaučia paukštis ar žuvis,
Tik ištart nemoka mums, išvis
Jie nemoka pasakyti mums,
Kad vanduo ar oras susidrums,
Kad sutems ar saulė patekės,
Kad numirti ar užgimt reikės.
Kad ir teisiamas, bet teisus Sigitas Geda buvo. Ir kad tik lietuvių kalbos nesudrumstų eilėraščio problema, kad netektų tapti kada tuo paukščiu ar nebylia žuvimi.
Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt.
