Remiantis Nacionalinio egzaminų centro (NEC) pateikta informacija, valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą užsiregistravo laikyti 22 206 kandidatai, tai tūkstančiu mažiau nei pernai. Laikyti mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą užsiregistravo 15 222 kandidatai.
Šių metų egzamino struktūra – nepasikeitusi
Atrodytų, nėra tokio kito egzamino, kad nuolat būtų keičiama struktūra ar užduotys. Su lietuvių kalbos egzaminu žaidžiama kaip su bandomuoju triušiu.
Šiemet egzamino struktūra išlieka ta pati, tik kinta siūlomų autorių skaičius. Pernai moksleiviai galėjo rinktis iš septynių, šiemet – iš trijų privalomų autorių.
Mokiniai gali rinktis ką rašyti: samprotavimo ar literatūrinį rašinį. Norėdamas išlaikyti valstybinį brandos egzaminą, abiturientas turi surinkti 30 proc. galimų surinkti taškų.
Abiturientai prabyla apie lietuvių kalbos egzaminą
Ruošdamiesi lietuvių kalbos egzaminui, abiturientai dalijasi įvairia informacija, praversiančia egzamino metu. Taigi kokios nuotaikos ir emocijos užvaldžiusios abiturientus? Dėl ko labiausiai nerimaujama? Ir kaip patys mokiniai vertina dabartinio egzamino struktūrą?
Gertrūda, Palangos senoji gimnazija
„Jaučiuosi neramiai, nes nežinau, kaip pasiruošti ir padaryti viską, ką galiu. Egzamino sėkmė priklausys nuo temų ir siūlomų autorių. Iš esmės jaučiuosi pasiruošusi, bet ne visiškai tvirtai“.
Roberta, Šiaulių Lieporių gimnazija
„Gerai, kad liko tik rašinys, nes rašant galima parodyti savo iškalbą, taip pat atskleisti perskaitytus kūrinius ir žinias apie autorius bei jų praeitį.
Jaučiuosi pasiruošusi, nes netinginiavau ir stengiausi įsiminti mokytojos dėstomus dalykus. Jaudinuosi, kad prie privalomų autorių nebus tų, kuriuos tvirčiausiai moku“.
Ernesta, Vilniaus Žemynos gimnazija
„Egzamino visiškai nebijau, nes yra galimybė perlaikyti. Jaučiuosi pakankamai gerai pasiruošusi. Egzamino metu galima pasitelkti fantaziją ir parašyti gerą rašinį.
Dabartinė egzamino struktūra nežavi. Kai egzaminas susidėjo iš kelių dalių: teksto suvokimo, kalbos užduočių, tuomet buvo tikrinamos lietuvių kalbos žinios. Dabar, kai liko tik rašinys, labiau tikrinamas kūrybiškumas
Dabartinė egzamino struktūra nežavi. Kai egzaminas susidėjo iš kelių dalių: teksto suvokimo, kalbos užduočių, tuomet buvo tikrinamos lietuvių kalbos žinios. Dabar, kai liko tik rašinys, labiau tikrinamas kūrybiškumas“.
Renata, Anykščių Jono Biliūno gimnazija
„Lietuvių kalbos egzamino rašinyje reikia parodyti tik techniką ir gebėjimą „iškalti“ faktus bei pasisakymus apie tam tikrus kūrinius. Mokykla – fabrikas, gaminantis šimtus tūkstančius identiškų prekių, o ne ugdantis mąstančias, kritiškas asmenybes. Nėra jokio skirtumo, ar egzaminas – rašinys, ar testas, kuriame reikia parodyti gramatikos, kalbos kultūros žinias ir pan. Iš tiesų rašinys reikalauja mąstymo klišėmis, o ne moksleivio unikalumo“.
Andrius, Vilniaus Radvilų gimnazija
„Prieš lietuvių kalbos egzaminą jaučiuosi gerai. Jaudinuosi dėl to, kad galiu neprisiminti duotų autorių ir jų parašytų kūrinių. Egzaminui nesijaučiu pasiruošęs. Manau, kad dabartinė egzamino struktūra yra geresnė negu ta, kuri buvo anksčiau“.
Martyna, Alytaus Putinų gimnazija
„Lietuvių kalbos egzaminas turėtų būti diktanto arba atpasakojimo formos, kuriame būtų tikrinamos rašybos ir skyrybos žinios. Tokia egzamino forma, kokia yra dabar, tai pasityčiojimas iš „tiksliukų“, nes jie gyvenime nesinaudos tuo, ką esame priversti rašyti ir blevyzgoti. Sakyčiau, kad egzamino vertinimas yra labai subjektyvus.
Erika, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija
„Norėčiau išsakyti savo patirtį. Esu dvyliktokė. Literatūrinį rašinį rašydavau tik tuo atveju, kai liepdavo mokytoja. Kodėl? „Atkalti“ kelių vadovėlių autorių, mokytojos ar kritikų mintis ir juos „nupilti“ į sąsiuvinį – absurdiška. Sakot, jog turėčiau kūrinį analizuoti savarankiškai? Nesuvokiama, kaip reikia įsiminti begalę eilėraščių, novelių, romanų (sutinku, su jais daug lengviau ir beveik misija įmanoma). Kiekvieno stilių, idėjas, meninės raiškos priemones... Su samprotavimo rašiniu situacija šiek tiek kitokia. Vis kartojama, jog reikia istorinio (atleiskit, neturiu istorijos pamokų), kultūrinio (vis mala ir mala kišti filmus ir teatrus, bet BŪTINAS režisierius) konteksto. Na gerai, dar kažką išgraibysiu. Žinoma, labai naudinga remtis Antika ir Biblija. Apie Bibliją girdėjau tik pradinėse klasėse (neturiu senelių, kurie man apie tai porintų), o apie antiką mokėmės 5 klasėje? Na, gal išsiversiu ir be konteksto, bet apie patį samprotavimą. Egzamino metu duodama tema –įsivaizduokim, jog itin „aktuali“, probleminė. Mano manymu, turime išsakyti kažką novatoriško, „užkabinančio“. O kas, jei tam novatoriškumui reikia idėjos? Reikia susimąstymo? Reikia ne 2 minučių, o pusės valandos? Jau nekalbu apie tuos žmones, kurie nieko bendro neturi su diskusijomis, literatūra, o gyvenime ir visame pasaulyje įžvelgia skaičius ar chemines sudėtis. Nors nėra vieno mokslo. Visos mokslo šakos negali egzistuoti viena be kitos. Bet tai kam tada mus nuo 5 klasės moko atskirti: tu humanitaras ar „tiksliukas“? Kam ta begalybė testų, nuo mažens pastatančių į vieną ar kitą barikadų pusę? Aš esu įsitikinusi, jog Lietuvoje gyvenantis pilietis PRIVALO taisyklingai kalbėti ir rašyti. Taip pat turėtų žinoti, jog Maironis – Lietuvos dainius, o Kudirka parašė „Tautišką giesmę“. Tačiau, ar teisinga bei naudinga mokyklos suole mus paversti žurnalistais ar literatūros kritikais?“.
Justinas, Ignalinos rajono Dūkšto pagrindinė mokykla
„Mano nuomone, dabartinė lietuvių kalbos egzamino koncepcija yra beviltiška. Teoriškai, o gal net ir praktiškai, apie 85 proc., laikančių šį egzaminą, net neketina sieti ateities su literatūrologija. Žvelgiant iš kitos pusės matome, kad visuomenėje reikalaujama kokybės ir „neapsiskaitę“ individai nevertinami.
Puikiai prisimenu, kai lietuvių kalbos egzaminą sudarė kelios dalys, tada abiturientai turėjo pasirinkimą. Negalima teigti, kad pasirinkimą, tai aš pavadinčiau „išsigelbėjimu“. Buvo galima gauti taškų už tekstų suvokimą ar kalbos užduotis. Taigi, mano nuomone, reikėtų keisti egzamino struktūrą, o kas ketina sieti ateitį su kūrinių rašymu, turėtų laikyti papildomą egzaminą. Manau tai būtų tikrai teisinga“.
Laura, Kauno „Saulės“ gimnazija
„Jaučiuosi pakankamai ramiai, nors gerai nemoku visų autorių ir kūrinių. Labiausiai jaudinuosi dėl to, kad egzamine užsiblokuos smegenys ir nesugebėsiu prisiminti faktų, kurių reikės temai atskleisti. Egzamino struktūra nesiskundžiu. Reikia sugebėti reikšti savo mintis aiškiai.
Programa esu nepatenkinta. Mokėti atmintinai 32 autorių gyvenimo ir kūrybos faktus, mano nuomone, yra nenormalu“.
Metai kiti, o egzaminų problemos – tos pačios
Kiekvienais metais dėl privalomo lietuvių kalbos egzamino pergyvena ne tik mokiniai, bet ir jų mokytojai. Juk visi mokytojai nori, kad jų mokiniai kuo geriau išlaikytų egzaminus.
Vykstantys pokyčiai dėl egzamino struktūros, vertinimo ir naujų mokymo metodų gerokai išbalansuoja pedagogus. Lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, LKLMS valdybos narė Regina Dilienė sutiko pasidalinti, kokios pagrindinės problemos, susijusias su egzaminais, slegia pedagogus.
„Šįmet neturiu „valdiškų“ abiturientų, tad metai buvo labai ramūs Na, o problemos, susijusios su egzaminais, tikrai tos pačios kaip pernai – situacija nebent pablogėjo, nes bankrutavo mokytojų problemas viešinęs laikraštis „Dialogas“. Ministerija visus metus nereagavo į Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos (LKLMS) kreipimusis ir raštus dėl lituanistų problemų, tarp jų – ir susijusių su egzaminais: kaip nebuvo, taip ir nėra aprobuotų gerų ir labai gerų darbų pavyzdžių, nėra metodikos, nei kaip tą egzamino rašinį puikiai parašyti, nei kaip to išmokyti.
„Šventas“ Z.Nauckūnaitės, atsakingos už visų programų rengimą, pažadas bent jau apibrėžti VBE vertinimo instrukcijos sąvoką „ypatingieji gebėjimai“ taip ir liko pažadu... O didžiausia problema ta, kad ugdymo programa yra chronologinė – mokiniai mokosi rašytojų biografijas ir skaito bei nagrinėja jų kūrybą (šiuo principu parašyti ir visi vadovėliai), o per egzaminą turi demonstruoti visai kitokio pobūdžio žinias ir gebėjimus, t.y. turi rašyti samprotavimą kokia nors psichologijos, filosofijos, politologijos ar nesimokyta tema, ir rašyti ne bet kaip, o egzistenciniu lygmeniu“, – teigė R. Diliėnė.
Abejoja vertintojų kvalifikacija
Pasak lietuvių kalbos mokytojos ekspertės R. Dilienės, „vertintojų kvalifikacija – viena iš pačių opiausių problemų. LKLMS raginimas ministerijai padaryti šį darbą prestižinį ir atrinkti geriausius specialistus liko neišgirstas. Tikrai žinau tokių VBE vertintojų, kurie iki šiol nežino, kad prieš kokius aštuonerius metus pasikeitė skyrybos taisyklės, nesupranta, kuo skiriasi samprotavimas nuo literatūrinio rašinio, ar M.Martinaičio eilėraštį „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ reikalauja interpretuoti kaip gėrėjimąsi saldžiomis skaniomis uogomis.
„Lietuvių kalbos egzamino struktūrą vertinu dvejopai. Sveikintina tai, kad bandoma ieškoti abiturientams palankiausios, o gal ir ne, egzamino formos. Lietuvių kalbos egzamino užduočių kaita rodo, kad valstybei rūpi jaunoji karta. Kita vertus, užduotys vis sudėtingesnės, programos nuolatos kinta. Prie pokyčių reikia priprasti, tačiau laiko tam vis dar trūksta. Džiaugiuosi, kad neliko teksto suvokimo užduočių. Vis dėlto gaila, kad mokinio žinios bus tikrinamos tik iš rašinio - tai taip pat ne išeitis. Grįžčiau prie rašybos ir skyrybos užduočių“, – siūlymus egzaminui teikė lietuvių kalbos korepetitorė Agnė Mackevičiūtė.
