Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Maratonininkas A. Pukis apie pirmuosius 42 kilometrus: man buvo „šakės“

A. Pukis
E. Kurausko nuotr. / A. Pukis
Šaltinis: Projekto partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Verslininkas, ekonomistas, logikas, dviejų vaikų tėvas ir maratonininkas – Vilniaus universiteto absolventas Algirdas Pukis. Panašu, kad veiklų kiekis šio vyro negąsdina. Tai be galo malonus, atviras ir besišypsantis žmogus, kuris oficialų kostiumą dažnai iškeičia į bėgimo batelius. Apie logiko svajones universitete, idėją suorganizuoti masinį bėgimą Kaune, kuris birželio 11 d. vyks jau penktąjį kartą bei pirmąjį nubėgtą maratoną kalbamės su Algirdu Pukiu.

– Algirdai, papasakokite apie save. Kaip prasidėjo jūsų kelias karjeros link?

– Mane nuo ankstyvos vaikystės supo Vilniaus universiteto sienos, kadangi mano mama daugiau nei 20 metų dirbo Kauno humanitariniame fakultete. Būtent šiame fakultete baigiau bakalauro ir magistro studijas. Mokiausi verslo informacinių technologijų valdymą, tačiau visuomet mane labai domino verslas, tad pasirinkau ekonomikos krypties magistro studijas.

Vėliau kilo noras studijuoti doktorantūrą, tad nutariau tęsti mokslo kelią toliau. Deja, darbų tik daugėjo, tad teko rinktis. Gaila, bet teko apleisti mokslus – šiuo metu esu akademinėse atostogose. Žinoma, puoselėju viltį, kad grįšiu ir baigsiu šį etapą. Universitete teko ir dėstyti – apskaitą ir draudimą. Pasirodo, tai yra kur kas sunkiau negu mokytis. Dėstytojas turi atlikti dvigubą darbą – tuo pačiu mokytis, gilinti savo žinias ir dėstyti studentams.

– Ką jums reiškia universitetas ir kiek įtakos turėjo gyvenimiškiems sprendimams?

– Labai vertinu kai kuriuos žmones. Vienas jų – profesorius Rimvydas Simutis. Jis dėstė paskaitas apie vertybinius popierius. Tai man buvo vienas įdomiausių kursų. Man patiko pats žmogus, tai kaip viskas yra pateikiama. Taip pat, studijų metais teko mokytis Italijoje. Įdomus potyris, kuriuo labai džiaugiuosi.

E. Kurausko nuotr./A. Pukis
E. Kurausko nuotr./A. Pukis

– Kuo užsiimate dabar?

– Dabar mano pagrindinė veikla yra investavimas. Kartu su šeima turime bendrovę „Agathum“. Mes investuojame į nekilnojamą turtą, vertybinius popierius, kitus projektus. Tai atima didžiausią dalį mano laiko. Kita veikla, daugiau socialinė, Kauno maratono klube, kurį įsteigiau prieš šešerius metus.

Šiuo metu klubo veikloje aktyviai nebedalyvauju, turime naują direktorių. Tai buvo mano ir brolio, kuris gyvena Amerikoje, projektas. Po vestuvių su žmona vykome mėnesiui pailsėti į Ameriką. Tuo metu pradėjau ir bėgioti, tai buvo 2009 m. Deja, Lietuvoje tuo metu nebuvo masinių bėgimų. Atsimenu, kad ilgai paieškojus pavyko rasti tik vieną bėgimą Kaune – Kalėdinį. Dėl šios priežasties, mums su broliu kilo mintis, kad Kaune reikia suorganizuoti didelį maratoną. 2011 m. mes įregistravome internetinę svetainę, o 2013 m. įgyvendinom svajonę ir suorganizavom pirmąjį masinį bėgimą. Įdėjau į tai labai daug pastangų.

Žinoma, tai daugiau socialinė veikla. Mums atrodo, kad lengvoji atletika Lietuvoje yra nuskriaustas sportas. Komandinės sportos šakos turi daug remėjų, didelius biudžetus. Lengvosios atletikos atstovų darbas tikrai nėra paprastas, bet jie, mūsų nuomone, yra mažiau įvertinti, jiems mažiau mokama. Manau, kad jiems labiausiai reikia pagalbos. Ypatingai pačioje pradžioje, po mokyklos, kuomet jauniesiems sportininkams reikia nuspręsti, ar reikia eiti dirbti, ar toliau bandyti profesionaliai sportuoti. Tuo metu jiems labiausiai reikia paramos ir paskatinimo.

Mes remiame apie 15 profesionalių sportininkų, mokame jiems nedideles stipendijas, bandome skatinti sportuoti. Remiame ne tik finansiškai, bet stengiamės mokyti ir komunikacijos viešojoje erdvėje. Jiems tai dar ganėtinai sunkiai sekasi, bet juk tai yra be galo svarbu.

– Kaip logikas, matematikas tapo maratonininku?

– Matyt buvo poreikis prasiblaškyti. Pamenu, kelis kartus išbėgau ir pajaučiau, kad man tai tinka. Tai puikus užsiėmimas, kuris nereikalauja jokios papildomos įrangos. Galima reguliuotis savo krūvį kaip nori, keltis naujus asmeninius tikslus, esi nuo niekieno nepriklausomas.

– Kiek laiko skiriate bėgimui?

– Na, dabar jau sunkiau, turiu du vaikus. Kokius metus laiko mažiau bėgiojau. Dabar stengiuosi tris-keturis kartus per savaitę. Jei ruošiuosi maratonui – 5-6 kartus.

– Kiek laiko reikėjo ruoštis pirmajam maratonui?

– Pirmą maratoną bėgau Vilniuje 2013 m. Iki to laiko buvau bėgiojęs 3-4 metus. Pats pasiruošimas maratonui truko maždaug tris mėnesius.

– Koks jausmas aplanko nubėgus pirmąjį maratoną?

– „Šakės“ buvo (juokiasi). Visomis prasmėmis. Užplūdo puokštė jausmų. Ir skauda, ir gera, ir pavargęs, ir linksmas. Tris iš keturių ratų įveikiau ganėtinai lengvai, tačiau iškęsti ketvirtą yra išties sunku. Dabar esu nubėgęs du maratonus. Visgi mano mėgstamiausia distancija yra pusė maratono, ją galima dažniau bėgti, lengviau pasiruošti.

E. Kurausko nuotr./A. Pukis
E. Kurausko nuotr./A. Pukis

– Ar dalyvaujate užsienio maratonuose? Ar matote skirtumų, ar dar yra Lietuvai kur tobulėti?

– Taip, dalyvauju. Juose irgi visokių skirtingų potyrių būna. Dalyvavau didesniuose ir mažesniuose bėgimo renginiuose JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Žinoma, kad mums dar yra kur tobulėti. Pavyzdžiui, pritraukti daugiau dalyvių. Svečiose šalyse, žvelgiant į procentinę dalį, dalyvių skaičiai bėgimo renginiuose didesni. Aš manau, kad Lietuvoje dar du kartus galėtų augti tiek patys maratono renginiai, tiek bėgančių skaičius. Džiugu, kad vyksta natūralus augimas ir nėra drastiškų pokyčių. Žmonės atranda bėgimą.

– Ar bėgant antrą maratoną jautėt kažkokį skirtumą, patobulėjimą?

– Buvo lengviau. Jau nujaučiau ką tai reiškia. Pusiaukelėje puikiai jaučiausi, tačiau žinojau, kad tai dar nieko nereiškia. Kur kas labiau save kontroliavau, tempo išlaikymas buvo daug stabilesnis.

– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti organizuojant maratoną?

– Žinoma, žmonės pyksta dėl uždarytų gatvių, bet, galiu teigti, kad pamažu prie to pripranta. Iššūkių labai daug ir labai skirtingų, vieno net neįvardinčiau. Galbūt didžiausias – pritraukti kuo daugiau bėgikų. Tą dieną jiems padaryti tikra švente.

– Kaip manote, iš kur išvis į Lietuvą atėjo ši naujoji mada sportuot? Ar nemanote, kad šis burbulas gali greit sprogti ir greit pasibaigti?

– Gal ne. Dabar egzistuoja tokia pasaulinė mada – sveikai gyventi. Manau, kad tai tik stiprės.

– Kaip jūsų gyvenimą iš esmės pakeitė bėgimas?

– Studentaujant buvo vienoks gyvenimas – be sporto, linksmesnis (šypsosi). Man sportas suteikia daugiau energijos, labai jaučiasi padidėjęs produktyvumas. Tai pakeičia gyvenimo kokybę, kelios bėgimo valandos per savaitę tikrai atsiperka.

– Ką norėtumėt patarti tiems, kurie nori nubėgti savo pirmąjį gyvenimo maratoną, bet nežino nuo ko pradėti?

– Labai priklauso nuo fizinės būklės, bet manau, kad beveik bet kas gali nubėgti maratoną. Žinoma, kyla klausimas, kiek laiko tam reikia ruoštis ir kaip greit jis nubėgs. Svarbu ne tik daug bėgioti, bet ir neužmiršti bendro fizinio pobūdžio treniruočių, kurios padeda išvengti traumų.

– Kokius artimiausius gyvenimo ir bėgimo maratonus žadate nubėgti?

– Tikrai planuoju nubėgti dar bent vieną maratoną. O gyvenime... Šiuo metu kuriame bendradarbystės centrą Kaune, planuojame įkurti ir Vilniuje bei JAV.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min