Kaip iš anksto skelbė organizatoriai, šis muzikinis gyvo garso pasirodymas sugriovė stereotipą apie nuobodų moksliukų įvaizdį taip stipriai, kad teko suabejoti, ar renginys tik studentiškos prabos. Dėl to sudvejoti privertė ir madingas vėlavimas – renginys prasidėjo pusvalandžiu vėliau, nei buvo numatyta.
Keturioliktus metus besitęsiantis projektas šį kartą nukėlė į Grido miestą, kuriame į savo galingus krumpliaračius įsukęs miestelėnus Grido kompiuteris jau ilgai žaidė žmonių likimais. Pirmiausia scenoje pasirodė grandinėmis supančiotų vergų – mifiečių – eilė, kuriuos vedasi pasipūtėlis darbdavys Dinaras Hamza. Jo rankose valdžios simboliai – botagas ir grandinė. „Jums garbė. Taip jums. Būti su manim“, – užtraukė jis, kreipdamasis į „žioplius darbininkus“.
 |
| Vytauto Lukšio nuotr./MIDI roko opera „Dievas iš mašinos“ |
Vienas iš šių „žioplių“ – Gunaris – nepabūgo jam pasipriešinti ir ištrūko iš jo gniaužtų. „Nusibodo taip gyventi. Buvau kvailys, kad pas Ramzą darbavaus“, – drąsiai pareiškė jis, surezgęs planą, kaip pabėgti nuo Gunario ir „gyventi laisvai bei nepriklausomai“. Deja, tam, kad įgyvendinti šį planą, jam teks nueiti dar ilgą kelią.
Trečioje scenoje (iš viso jų – 16) pasirodė Ofelija – gražiausia mergina Grido mieste. Norėdama išsilaisvinti iš nuobodaus Grido miesto Ofelija, rodos, rado išeitį – vestuvės. Tik su tokia sąlyga ją paleisti sutiko ir kompiuteris Gridas. Deja, jaunikio paieškos nelengvos. Cezarija – kompiuterio adminė – testavo kandidatus į Ofelijos širdį, o Gridas jiems visiems tenumesdavo neigiamą atsakymą.
Galiausiai Cezarija ėmė Ofelijai liaupsinti Gridą. Kai Gunaris, sprukdamas nuo pirklio pateko į miestą, Cezarija ir Ofelija įkalbėjo jį išmėginti pereiti kompiuterio atranką ir tapti jos jaunikiu. Netikėtas siužeto vingis – Gridas pagaliau ištarė „taip“.
Tai sukėlė miestelėno Punkos, negavusio Ofelijos rankos, pyktį. „Tai ką mes tokie blogi, esame per prasti? Jei neturėsime mes jos, neturės ir kiti“, – žadėjo miestelio vaikinai su Punka priešaky. Jie įkūrė „Vienišų jaunikių broliją“, kurios tikslas – išvaryti Gunarį iš miesto arba mažų mažiausia – jį nugalabyti.
Šeštoje scenoje – Ofelijos ir Gunario pasirengimas vestuvėms. „Aš būsiu tau žmona, tai bus nuostabiausia, ką patyriau“, – dainavo su nuometu ant galvos besisukiojanti Ofelija, pridurdama, kaip jie kartu išvyks iš šio jai pabodusio miesto. Tuo metu Gunariui – tai šansas pabėgti nuo Hamzos.
 |
| Vytauto Lukšio nuotr./MIDI roko opera „Dievas iš mašinos“ |
Kitoje scenoje – jau vestuvės. Centre – altoriumi tapęs Gridas, ir jaunikis su jaunąja. Ceremonijai dirigavo Cezarija. Tačiau staigiai įsiveržė „Vienišų Jaunikių Brolija“ ir vestuves sugriovė. Čia atsidūrė ir Dinaras Hamza su savo vergais. Patekęs tarp dviejų blogybių, Gunaris pasirinko mažesnę – atiteko Brolijai ir dingo.
Scena užleista Ofelijai ir Hamzai. Pastarasis pareiškė „Tikrai tekės ji už manęs, geresnio ji neras“. „Būk, mažule, tu mana. Tekėk už manęs, prašau, negaliu išgirsti „ne“, – piršosi jis Ofelijai, siūlydamas jai visus savo turtus. Tačiau Ofelijai jie nė motais – Hamza jai atgrasus.
Tuo metu Brolija, sučiupusi Gunarį, pasislėpę kurpė planą, kaip juo nusikratyti. Kol Panka bandė išsiaiškinti, kodėl būtent Gunariui nusišypsojo laimė ir jį pasirinko Gridas, Gunaris sumojo vyrus sutelkti prieš kompiuterio despotizmą. Užliūliuota Brolija jį net paskelbė savo vadu.
Toliau scenoje – vėl Ofelija, raudodama vis klausianti, „kur šiam pasaulyje tiesa? Būti laiminga – vieno prašau, negi per daug?“ Ją ėmė guosti Cezarija, patardama Ofelijai, kad atiduotų viską į kompiuterio rankas. Pastarojo verdiktas – Hamza ne Ofelijai skirtas.
Įtūžęs Hamza pareiškė Ofelijai, kad vestuvės vyks prieš jos norą. Jis pasiuntė vergus nulaužti kompiuterio, tačiau, deja, čia jiems reikalingas Gunaris. Tik jis vienintelis – suprantantis kompiuterinį kodą, nes likę vergai – matematikai.
Scenoje vėl pasirodė Brolija, pasiryžusi sunaikinti kompiuterį Gridą, tačiau Hamza pasiūlė mainus. Jis esą atiduos Ofeliją mainais už Gunarį. Brolija nedvejodama sutiko. Mainai įvyko, tačiau Hamza iškrėtė šunybę ir Brolijai pakišo netikrą nuotaką – Cezariją. Hamza ėmė versti Gunarį kibti į darbą: „Jei nepaklusi, teks tau gailėtis“. Gunaris bandė priešintis, bet, neturėdamas kito kelio, galiausiai ėmėsi kompiuterio.
Toliau Gunaris, netikėtai paliktas vienas su Ofelija, bandė įkalbėti šią slapta pabėgti. „Galim kartu pabėgti, mes galim“, – tikino jis. Tačiau Ofelija buvo griežta: „Negaliu aš išduoti miesto šio žmonių“. Gunaris nepasidavė, jo galvoje gimė naujas planas.
Galiausiai jam pavyko „nulaužti“ kompiuterį, sudėliojus laidus vergams į rankas tam tikra kombinacija. Prie kompiuterinio altoriaus vėl stojo jaunieji – Hamza ir Ofelija. Vestuvių ceremonijoje kompiuteris ištarė „taip“. Tačiau čia užvirė tikras pragaras, neaišku, kur – problema. Gunaris prikišo nagus. Kompiuteris įsisiautėjo ir Hamza mirė.
Paskutinė scena – tikrosios vestuvės. „Pabaiga ir pradžia – viename“, – paskelbė naują miesto gyvenimą be Grido Gunaris.
Pasibaigus roko operai, renginio organizatoriai paragino nepabėgti ir likti su AC/D tribute, Anvo ir DJ mr. S.
