Nauja mokykla, nauja kalba
Pirma diena čilietiškoje mokykloje Gabiją nustebino savo erdve – tai atvira mokykla, kurioje į atskiras klases moksleiviai patenka iš bendro kiemo. Tailando mokyklos aplinka buvo taip pat netikėta Gintarei – klasėse, dėl šilto klimato, nėra langų, o valgykla sudaryta iš daugybės mažesnių parduotuvėlių. Ten gali nusipirkti sulčių, kurios geriamos iš plastikinio maišelio.
Malonų įspūdį merginoms paliko vietinių mokinių priėmimas – mainų moksleivės sulaukė daug dėmesio. Elzės klasiokai Brazilijoje domėjosi Lietuva, stengėsi bendrauti nekreipdami dėmesio į kalbos barjerą.
Siekiant puoselėti santykius su bendraamžiais bei kuo sėkmingiau integruotis naujoje šalyje, visoms trims merginoms teko mokytis vietinės kalbos. Gabija pasakojo, kaip mokėsi ispanų kalbos skaitydama ir versdama vaikiškas knygas. Jos neišgąsdino atsiskaitymai kita kalba – išmokusi raktinius žodžius sugebėdavo suprasti ir tai, ko jos prašo, pavyzdžiui, matematikos kontrolinyje, bei gaudavo tikrai neblogus pažymius. Kad ir kiek daug darbo reikalautų naujos kalbos mokymasis, jis su kaupu atsipirko: per išleistuves Gabija sugebėjo prieš visą mokyklą pasakyti kalbą ispaniškai.
Baltos kojinės, filosofijos pamokos ir kiti skirtumai
Laikui bėgant merginos atrado ir daugiau neįprastų dalykų užsienietiškoje mokykloje. Ypač išsiskyrė įvairių taisyklių bei tradicijų kupina tailandietiškoji mokykla. Gintarė pasakojo apie griežtą uniformų sistemą, kurios laikėsi ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Mokiniams ne tik buvo skirtos specialios uniformos, bet ir nurodyta nesipuošti papuošalais, nesidažyti, buvo prižiūrimos ir šukuosenos – ilgus plaukus galėjo turėti tik tautinius šokius šokančios merginos, visos kitos mergaitės privalėjo nuolatos trumpai kirptis plaukus. Ryte apie tūkstantį mokinių kieme giedodavo valstybės, mokyklos himnus bei melsdavosi. Po šios svarbios dienos dalies mokiniai galėjo skirstytis į klases, kuriose jų sėdėdavo net po keturiasdešimt, tačiau prieš įeidami į patalpą turėdavo nusiimti batus, o po klasę vaikščioti tik baltomis kojinėmis.
Be tradicinių dalykų, kuriuos mokėsi ir lietuviškosiose mokyklose, merginos susipažino ir su kitomis disciplinomis – Čilėje Gabija pasirinko neprivalomas filosofijos pamokas, o Brazilijoje ir filosofijos, ir sociologijos mokytis buvo privaloma. Gintarę Tailande nustebino daržovių ir vaisių pjaustymo pamokos – tai yra svarbi tailandiečių tradicija. Gabija svarstė, kad Čilei ir Lietuvai bendros pamokos gali būti gana skirtingai suvokiamos ir įgyvendinamos – pavyzdžiu pasirinko kūno kultūros pamokas, per kurias mokėsi tradicinių čilietiškų šokių.
Atvira ir glaudi mokyklos bendruomenė
Mainų moksleivės pastebėjo, kad ir Tailande, ir Čilėje, ir Brazilijoje mokyklos bendruomenė kiek kitokia nei Lietuvoje. Tailando mokykla yra neatsiejama nuo pagarbos autoritetui: prasilenkiant su mokytojais moksleiviai pasilenkia, o atnešę namų darbus ir padavę juos taisyti mokytojui, privalo atsiklaupti. Mokiniai vienas kitą labai gerbia, nėra aršios, piktavališkos konkurencijos – nuoširdžiai džiaugiamasi dėl tų, kas gauna gerus pažymius, bei nemenkinami tie, kuriems sekasi sunkiau. Gintarė Tailande atkreipė dėmesį į puoselėjamas tradicijas – karališkosios giminės gimtadieniai būdavo švenčiami su tautiniais rūbais, eisenomis, žvakutėmis, įsiminė, kaip švenčiama motinos diena
Santykiai tarp mokinių ir mokytojų kardinaliai skiriasi Brazilijoje – į vienas kitą kreipiamasi vardais, pasisveikinama pabučiuojant į žandą, nevengiama bendrauti ir neformalioje aplinkoje – susitinkama kavos ar susirašoma socialiniuose tinkluose. Elzė džiaugėsi bendruomeniška mokykla, kurioje visi įsitraukia į veiklas ir nori kurti jaukią mokyklos atmosferą – kiekvieną mėnesį organizuojamas barbekiu, o pabaigę mokyklą visų Brazilijos mokyklų abiturientai susitinka viename mieste, kuriame savaitę vyksta varžybos, ekskursijos, koncertai.
Gabijos mokykloje, Čilėje, reikšmingas ne vien mokinių ir mokytojų bendravimas, bet ir tėvų įsitraukimas į mokymosi procesą ir popamokines veiklas. Jie neretai prisideda prie mokyklinių renginių – padeda ruošti bei dalyvauja pasirodymuose, šventėse. Artima ir visa mokyklos bendruomenė: vyresnieji globoja jaunesnius, pavyzdžiui, kiekvienas dvyliktokas turi savo „krikšto vaiką“. Čilėje ir Brazilijoje vyriausioji klasė gauna marškinėlius su savo, bendraklasių bei mokytojų vardais – Brazilijoje tie marškinėliai nešiojami per mokyklos futbolo varžybas, į kurias visi susirenka su pasiruoštais palaikymo plakatais.
Palinkėjimai lietuviškai mokyklai
Gintarė, Gabija bei Elzė džiaugėsi, kad mainų metai leido iš vidaus pažvelgti į mokyklą kitame žemyne, kuri ne tik išmokė savų pamokų, bet ir įkvėpė naujų idėjų. Gintarė pripažino, kad išmoko greičiau spręsti netikėtai iškylančias problemas, tapo lankstesnė. Elzei persilaužimas per portugalų kalbos barjerą suteikė daug drąsos, o Gabijai mokymasis užsienyje visų pirma reiškia toleranciją kitai kultūrai – tai ne vien atvykstančio žmogaus sugebėjimas prisitaikyti, bet ir maloniai nustebinęs vietinių atvirumas ir draugiškumas.
Šį įspūdžių kupiną vakarą merginos užbaigė keliais palinkėjimais lietuviškajai mokyklai – ko ji galėtų pasisemti iš kitų šalių praktikos. Elzė Brazilijoje pamatė aktyvią ir bendruomenišką mokyklą – to ji linkėtų lietuviams – nebijoti skirti daugiau jėgų mikroatmosferai kurti, drauge organizuoti popamokines veiklas ir taip stipriau susaistyti mokyklinę bendruomenę. Gintarei Tailando mokykla priminė, kad Lietuvoje pagarba vienas kitam, o ypač mokytojams, neretai yra primirštama. Čilės mokykla Gabiją įkvėpė nebijoti atverti kitiems savo širdies – labiau vienas kitu pasitikėti bei nesivadovauti stereotipais.
Buvę YFU mainų programų moksleiviai trečiadienį, gruodžio 19 d., 18 val. vėl kviečia susitikti VAGOS knygyne „Draugystė“ – šį kartą, belaukdami Kalėdų, dalinsis kalėdinių švenčių įspūdžiais iš mainų metų Prancūzijoje ir Brazilijoje.
