– Kuo naudinga buvo ši patirtis?
– Turbūt labiausiai tuo, kad gavau „pasitvirtinimų“ sau, kaip žmogui ir kaip pedagogei. Pirmiausiai, pasitvirtino mano vidinis įsitikinimas, kad ugdymo procesas gali būti įdomus. Kad vaikai, jeigu jie yra tikrai susidomėję, tai bet kokiomis sąlygomis įsitrauks į ugdymo procesą.
Kitas dalykas – pats ugdymo proceso planavimas, organizavimas ir turinys. Jame tikrai gali būti daug žaidimo ir per jį daug ko galima išmokti: didžioji dalis mano studijuotų mokymosi metodikų pradinukams yra žaidimo formos.
Jau prieš nuvykdama į šią mokyklą tikėjau, kad ugdymo procesas turėtų būti žaismingesnis, laisvesnis, „gyvenimiškesnis“, tačiau šioje kelionėje pamačiau, kaip tai įgyvendinama ir kad tai iš tiesų veikia. Vaikai yra sąmoningi, jie žino, ko nori, ir jie tikrai nori mokytis ir rašyti, ir skaityti, ir visų kitų dalykų. Be to, žmonės ten ne tik siekia savo tikslų, kiekvienas individualių, tačiau nepamiršta ir bendravimo, kuris yra labai glaudus.
Vaikai yra sąmoningi, jie žino, ko nori, ir jie tikrai nori mokytis ir rašyti, ir skaityti, ir visų kitų dalykų.
– Ar buvo kas nustebino stažuotės metu?
– Daugelis dalykų buvo nauji ir savotiškai stebino, tačiau pirmiausiai į galvą ateina, atrodytų, labai paprastas dalykas: visiškai normalu pamokos ar kitos veiklos metu atsistoti ir nueiti užkąsti.
Arba, jei jauti, kad tau per daug informacijos, gali bet kada išeiti pailsėti. Žodžiu, kad visiškai normalu yra patenkinti savo fizinius ir psichologinius poreikius tuomet, kai jie iškyla. Juk kiekvienas žmogus yra pakankamai sąmoningas suvokti, kaip jis jaučiasi – ar jis ištroškęs, ar pavargęs. Todėl normalu ir „nelipti“ per save, ir atsitraukti nuo mokymosi proceso, ir atitinkamai į jį grįžti, kai jautiesi tam pasiruošęs.
Įdomu buvo stebėti ir tai, jog ten mokymosi procese nėra jokios skubos. Na, nėra to požiūrio, kad va, po pirmos klasės, jei nemoki tiek ir tiek, tai jau šakės, daugiau ir nebeišmoksi. Juk kiekvienam skirtingai ateina susidomėjimas, o jis tikrai ateina anksčiau ar vėliau ir tame nėra jokios tragedijos.
– Kokie jums pasirodė Leipcigo demokratinės mokyklos moksleiviai?
– Man jie pasirodė labai įvairiaspalvės asmenybės, draugiški, šilti, smalsūs. Jie laisvesni, nebijo būti savimi. Per tas savaites nepastebėjau, kad kažkas būtų atstumtas, ignoruojamas, iš jo būtų šaipomasi, nors vaikai tikrai labai skirtingi. Jie kartais ir murzini, ir susivėlę, bet laimingi, nes ir voliojasi ant žemės, ir laksto basi – man jie tokie „kvepiantys laisve“.
Atkreipiau dėmesį, jog vaikai labai padeda vieni kitiems. Mes, suaugę, dažnai pamirštame, kaip yra sudėtinga išmokti tam tikrus dalykus, kad ir rašyti raidę, mums viskas atrodo savaime suprantama ir taip prarandame kantrybę vaikams. O bendraamžiai ar kiek vyresni labai kantriai ir su meile viską bando paaiškinti.
Lietuvos mokytojai paprastai gražūs, pasitempę, neretai su kostiumėliais. Bet su kostiumėliu juk neatsisėsi ant žemės pasikalbėti su vaiku, kaip jam sekasi.
– O mokytojai?
Lygiai tokie pat įvairiaspalviai. Yra ir visiškų „neformalų“, su dredais ir auskarais antakiuose... Lietuvos mokytojai paprastai gražūs, pasitempę, neretai su kostiumėliais. Bet su kostiumėliu juk neatsisėsi ant žemės pasikalbėti su vaiku, kaip jam sekasi…
– Kaip suprantu iš pasakojimo, įgyta patirtis stipriai įkvėpė?
– Taip, visos mano idėjos pasitvirtino ir, galiu teigti, grįžau sustiprėjusi tų idėjų siekti. Prisipažinsiu, ir mano galvoje buvo visokių minčų, kad galbūt demokratinis ugdymas neveikia, bet tiesiog supratau vieną dalyką: turbūt ne visiems tokia mokykla tinka.
Juk vieniems reikia muštro, kad pasiektų savo tikslų, o kitiems – laisvės. Vieni egzaminams gali ruoštis savarankiškai su mokytojo pagalba, o kitus mokytis privers gal tik nuolatiniai patikrinimai. Žodžiu, nėra universalių dalykų visiems žmonėms – tebūnie šis modelis nėra tinkamas visam pasauliui, bet tiems, kam jis tinka, tai yra puiki vieta augti ir tobulėti.
Daugiau apie demokratinį ugdymą galite sužinoti www.demokratinemokykla.lt.
