Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 27d. 09:00

Nukleiptom vyžom į lietuvių kalbos egzaminą

Abiturientams – išbandymas lietuvių kalba
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Abiturientams – išbandymas lietuvių kalba

Artėja viena iš Lietuvos kasmetinių švenčių – Nacionalinis lietuvių kalbos egzaminas. Spaudoje pasirodys vienas kitas (teisėtas) moksleivio pasipiktinimas, vienas kitas „muša, vadinasi, myli“ praktikas trinktels kumščiu į stalą, kad tiems veltėdžiams taip ir reikia, publikos choras unisonu užtrauks gospelą apie beraščių kartą, o kalbos sargų solistai įstos su partija „Sugriežtinsim reikalavimus“. Tada užeis karščiai arba lietūs ir viskas vėl stos į savo vietas.

Į kokias vietas? Štai skaitant švietimo dokumentus šmėsteli ironiška mintis: jei visa tai veiktų praktikoje, tūlas Lietuvos gyventojas būtų beveik už Dievą tobulesnis. Norime atsakingo, siekiančio žinių, patriotiškai nusiteikusio, kūrybiško, gerus komunikacinius gebėjimus turinčio žmogaus? Be abejo! Tikimės, kad švietimas sudarys pagrindą tokiam piliečiui įsitvirtinti darbo rinkoje? Žinoma!

Manome, kad gera švietimo sistema – raktas į stabilią ekonomiką, demokratiją, ūkio ir inovacijų plėtrą, konkurencingumą? Taip! Sutinkame, kad išsilavinimas leidžia neužmiršti savos kultūros ir kartu – sugyventi su kitomis tarptautinėje ir daugiakultūrėje erdvėje? O kaipgi!

Tokiems gražiems tikslams beveik neįmanoma prieštarauti. Tik bėda, kad jie nepasiekiamai pakibę virš mūsų ašarų pakalnės – mokyklinės realybės, iš skirtingų perspektyvų pažįstamos mokytojams, mokiniams, jų tėvams ir švietimo politikams. Tad belieka skėsčioti rankomis ir apsimesti, kad nieko padaryti neįmanoma, arba pasiraitoti rankoves ir bandyti rasti sprendimų, kurie kada nors padėtų gražiems tikslams tapti realybe. Kas gi trukdo dabar?

Asmeninio archyvo nuotr./Loreta Vaicekauskienė
Asmeninio archyvo nuotr./Loreta Vaicekauskienė

Sureikšmintas egzaminas

Pirmoji problema – tai, kad vienintelis mokymosi 11–12 kl. tikslas jau seniai yra tik egzaminai. Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinis brandos egzaminas (VBE) yra vienintelis privalomas gauti brandos atestatui. Lietuvą aplenkia šiandieninės pedagogikos tendencijos, kai egzaminų reikšmė mažinama, jie tėra mokymosi disciplinos priemonė, būdas mokiniams į(si)vertinti, kaip jie supranta dalyką.

Lietuvoje priemonė virtusi tikslu ir praradusi savo prasmę. Vadybininkai sakytų, kad čia veikia Goodharto dėsnis: kai matavimo rodiklis (šiuo atveju balų skaičius) tampa pagrindiniu tikslu, jis nebeveikia kaip rodiklis, tik iškreipia mokymosi procesą.

Kokiu būdu tai vyksta? Visų pirma, paviršutinišką mokymą garantuoja egzamino programos dydis: per dvejus metus (11–12 kl.) reikia „išeiti“ 36 egzaminui privalomus autorius.

Bet ar ne sovietinis yra dogmatiškas, nekritiškas santykis su praeitimi, atvirumo kitoms kultūroms baimė – tai, kame įkalinta šiandieninė mokykla?

Tai neįmanoma: per programą tenka šuoliuoti. Be to, mokytojas dar turėtų dėstyti ir bendrojo ugdymo programą, kuri įtraukia dar 83 neprivalomus konteksto autorius, pateikia begalybę aspektų, kuriais kūriniai turėtų būti analizuojami. Dalies autorių tereikia perskaityti po vieną kitą eilėraštuką arba vieną kitą ištraukėlę, tad sunku pasakyti, kokia nauda iš šio paviršutiniško bėgimo per pavardes. Ar tik ta, kad jas ir kūrinių citatas mokiniai „teisingai“ iškaišiotų į „teisingas“ rengėjų siūlomas temas?

Taigi – programos apimtys neįmanomos. Pildant „ugdymo planus“ mokytojams tenka meluoti, vaizduoti, kad mokomasi visos programos, nors net siauresnę egzamino dalį vos spėjama „išeiti“. Žinoma, visada galima pasakyti, kad „čia nieko tokio, čia tik popieriai“, tačiau kam tada tie formalūs ugdymo planai, kurių neįmanoma laikytis, ir tos vidurinio ugdymo programos, kurių neįmanoma išeiti?

Pačiam mokytojui iš programos pasirinkus norimus kūrinius būtų galima sumodeliuoti tikrai puikias pamokas. Deja, egzaminas tokiam malonumui laiko praktiškai nepalieka. Kurgi – tenka nubėgti maratoną su 36 kliūtimis nuo Mažvydo „Katekizmo“ iki Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaro“.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Marius Ivaškevičius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Marius Ivaškevičius

Programos sudarytojų deklaruojamos paskatos (kad programa tesiūlo aspektus ir jais nebūtina apsiriboti, o autoriai iš esmės laisvai pasirenkami) neveikia, nes egzamine yra reikalavimas būtinai jais remtis. Net jei mokinys pasirinko samprotavimo temą „Kodėl žmogui svarbi jo kilmė?“ ir, pagal VBE reikalavimus, turės „analizuoti pilietines, egzistencines, pasaulėvokines ir pan. problemas“, jam dar būtinai reikės remtis bent vienu iš privalomų autorių.

Toks palengvinimas nenaikina absurdo, kad kalbant apie problemas, svarstant jų reikšmę, jas aktualizuojant, būtina remtis lietuvių literatūros klasika, kurioje apie tas problemas kalbama iš visai kito laiko perspektyvos. Tai sudaro problemų ir VBE rengėjams. Pasak dr. Zitos Alaunienės, dabar egzamine negali būti temų apie dirbtinį intelektą, virtualią erdvę, socialinius tinklus ar globalinę klimato kaitą, kurios ir yra pačios aktualiausios, nes nei Maironis, nei Biliūnas apie tai nerašė. Apima svetima gėda ir apmaudas, ką darome su savo mokykla. Minėtas temas per suomių egzaminą gvildena Suomijos mokiniai, ir ten jokių privalomų autorių nėra. Mūsų vaikams lieka pavargusi amžinybė su savo neva nekintamai problemiškomis temomis, beviltiškai apibrėžiama vertybišku beigi dvasingu tautos žodžio skriestuvu.

Kita problema – neaiški skirtis tarp literatūrinio ir samprotavimo rašinio: juk rašinys yra rašinys, ir suprantama, kad pagal temą „Meilės patirtys lietuvių literatūroje“ reikia rašyti apie literatūrą, o tema „Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?“ leidžia laisvai samprotauti.

Visiškai normalu, kad kai kurie mokiniai, pasirinkę samprotavimo rašinį, nori išsamiai analizuoti kokio nors aktualaus autoriaus kūrybą ir ją sieti su dabartimi, o kiti mielai nesiremtų jokiu kūriniu ir tiesiog laisvai samprotautų – geriausi tokio tipo darbai priartėtų prie eseistikos bandymų. Tačiau dabar tarp šių dviejų rašinių tipų dirbtinai brėžiama kone kategorinė priešprieša ir „per daug“ literatūra pasirėmusiems samprotavimo rašinyje mokiniams mažinami balai!

Biurokratijos triumfas

Pažvelkime į vertinimo procesą – biurokratijos triumfą prieš kūrybą. Temą ar problemą galima suprasti septyniais lygmenimis, tiek pat lygmenų turi ir interpretacija. Tikriausiai net Kumų Sibilė nepasakytų, kuo 7 taškai („Argumentai tinkami, svarūs ir įtaigūs. Rašančiojo požiūris pagrįstas kultūrine (literatūrine) patirtimi. Kur dera, polemizuojama. Išlaikomas tinkamas idėjų ir pagrindimo santykis“) skiriasi nuo 6 („Argumentai tinkami, svarūs. Rašančiojo požiūris pagrįstas kultūrine (literatūrine) patirtimi. Išlaikomas tinkamas idėjų ir pagrindimo santykis arba ne daugiau kaip 1 argumentavimo trūkumas / fakto klaida, nenaikinantys argumento svarumo“).

Jei pasaulis toks netobulas, kad temos supratimo ir argumentavimo nepavyksta smulkmeniškai išskaičiuoti iki septynių, vyr. vertintojams belieka susitarti „vidiniame posėdyje“ prieš pradedant taisyti rašinius. Vėliau instruktuojami likę vertintojai, o susitarimų esmė nugula į „legalizavimo lenteles“, dar vadinamas vertinimo išklotinėmis.

Tai – tokios keliolikos puslapių paklodės, kur, pavyzdžiui, sakoma, kad į formaliai aukščiausią gebėjimų lygį turėtų pakliūti darbas, kur parašyta, jog „asmuo, norėdamas patirti ramybę, turi būti doras, moralus, nes tai sumažina tikimybę jausti nuolatinę sąžinės graužatį“. O štai neišlaikyti turėtų mokinys, parašęs, kad „savęs realizavimas padeda asmeniui nepalūžti ribinėse gyvenimo situacijose, pasiekti nemarumą, kurio idėja teikia ramybę žmogui, kuris bijo laikinumo“. Net atmetus stilistikos niuansus, sunku pasakyti, kuo remiantis nemarumo ir ramybės sąsaja prastesnė už ramybės ir moralės.

Akivaizdu, kad net ir krūva lentelių apsiklojus atviro tipo užduoties šimtabalėje skalėje išpreparuoti neišeina ir vargu ar įmanoma. Todėl šį rudenį per posėdį Nacionalinių egzaminų centre (NEC) buvo pasiūlyta leisti vertintojams kelis taškus pridėti savo nuožiūra tuo atveju, jei jie mato kažkuriuo vertinamu aspektu išskirtinį rašinį. Nuskambėjus pasiūlymui stojo tyla kaip Agathos Christie romane paskelbus žmogžudį. Ir netrukus pasklido laidotuvių rauda, kad visuomenė tokio sprendimo nesupras. Lyg šiandien kas galėtų suprasti abrakadabrinius kriterijus kilometrinėse lentelėse. Deja, niekas nesikeis, kol visuminio vertinimo reikalaujančią užduotį biurokratiškai skaidysime pagal neįtikėtino painumo kriterijus.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Abiturientai laiko lietuvių kalbos egzaminą
Luko Balandžio / 15min nuotr./Abiturientai laiko lietuvių kalbos egzaminą

Patentuotas patriotizmas

Lietuvių kalbos egzaminu, be kita ko, įvertinama mokinio branda. Spėliojate, kaip? Na, mokiniai nujaučia – įtraukęs dozę dvasingo buitinio nacionalizmo, parūšiavęs žmones pagal kilmę, pavalkiojęs tekstu vieną kitą „vertybę“, neabejotinai vertintojams atrodysi brandesnis (pilietis).

Rašinys, užuot buvęs asmens brandos ir laisvės egzaminu, deja, tapo begalinių klišių reprodukavimo mašina, pataikaujanti vertinimo normoms.

Nežinia, kokia čia branda ir koks pilietiškumas – egzaminui šias sąvokas nustato tautinis getukas, kur ganosi puspenkto lituanisto ir (įsivaizduojama) tautos dvasia. Yra nustatyta net tautinė raidžių rašyba. Pagal instrukcijas, pavyzdžiui, m su užraitu viršuje bus laikoma rašybos klaida, nes tai „nelietuviška“ raidė!

Visas programos turinys yra ideologizuotas (ją galima rasti čia). Pasak dabartinės programos sudarytojų, jie siekia grąžinti tą „nuoseklų ir patikimą“ tautos pasakojimą, kuris buvo atimtas sovietmečiu. Bet ar ne sovietinis yra dogmatiškas, nekritiškas santykis su praeitimi, atvirumo kitoms kultūroms baimė – tai, kame įkalinta šiandieninė mokykla?

Kad ir kokios būtų programos paskatos, matyti, kad ji neveikia kaip priemonė ugdyti pilietišką, išsilavinusį, šalies gerovę kuriantį, atvirą žmogų, apie kurį kalba ir Švietimo įstatymas, ir dabartinės programos sudarytojai, savo veikla esą siekę mažinti emigraciją. Priešingai, veikiau sulaukia atmetimo reakcijos.

Rašinys, užuot buvęs asmens brandos ir laisvės egzaminu, deja, tapo begalinių klišių reprodukavimo mašina, pataikaujanti vertinimo normoms. Pažiūrėkit, ką apie tai kalba šių dienų mokiniai ir kuo dalinasi sovietinę mokyklą baigusieji:

„Mano manymu, mokiniai norintys gauti gerą pažymį, rašinius rašo šabloniškai, vadovėliškai arba „pagal mokytojos skonį“. Dažniausiai tik, suprask, maištaujantys laisvai lieja savo mintis.“ (dvyliktokė, 2015)

„Aš rašau taip kaip mokytojai atrodo teisingai, o ne tai ką aš apie tai manau.“ (dvyliktokas, 2015)

„Ir aš lygiai taip pat, kaip ir šiųmetiniai abiturientai, primeluodavau „tradicinių patriotinių dalykų” kiekvienam rašiny“ (vyr. komentaras feisbuke, 2017)

„Blogiausias dalykas yra tos plonos knygutės pasiruošti egzaminui: temos, idėjos, biografijos. Žmonės mintinai išmokdavo. Nes, pavyzdžiui, egzamino rašiny, tai ten turi vos ne žinot, ką galvot reikia“ (studentė filologė, 2018)

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Abiturientams – išbandymas lietuvių kalba
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Abiturientams – išbandymas lietuvių kalba

O kur dar į viešąją erdvę net su seimūnų parašais metamos „grėsmės“, kad lietuvių kalbos niekam nebereikia, kad lietuvių literatūros egzaminą tuoj bus galima išlaikyti neskaičius lietuvių autorių (šitaip reaguojama į siūlymą egzamino kūrinių sąrašą papildyti keturiais pasaulinės klasikos vardais: Shakespeare‘u, Camus, Kafka ir Goethe). Moksleiviai, gal paaiškinkite Seimo dėdėms ir egzaminų institucijų tetoms, kiek ir ko jūs skaitote ir kaip mokyklą baigiate?

Juokai juokais, bet aiškinti juk ir nereikia. Toks grėsmių eskalavimas ir žongliravimas pseudovertybėmis Lietuvoje dažnai tėra veidmainystė, kuri kyla ne iš rūpesčio tikrove, o iš „saugotojų“ savisaugos. Tai ne kalbos, ne literatūros, ne tautos gynyba. Tai savo kėdžių, savo galios, skirstomų ES fondų pinigų gynyba ir būdas oponentui užčiaupti.

Nemąstyk, nekritikuok, neabejok

Užpatentavusios būdus, kaip „teisingai“ mylėti lietuvių tautą, valstybę ir kalbą, švietimo, kalbos ir kultūros saugojimo institucijos plauna vaikams smegenis. Per stipriai pasakyta? O siužetai pradinukų vadovėlyje, kur vaikai gina Valdovę Gramatiką nuo „žargongalvių juočkių“ (!) ir yra saikdinami, kad tokios amoralios kalbos (suprask, kitos nei komisijos aprobuota) jie „niekada niekada” nevartos, nėra stipru? O dešimt metų dešimtims tūkstančių vaikų kišami „Švarios kalbos – švarios galvos“ konkursai (organizuojant bendradarbiauja verslas su VLKK, ŠMM, švietimo inovacijų ir technologijų asociacija ŠVITA)? Štai kaip rašo viena mama feisbuke apie „Švarią galvą“:

„O man tai tas bandymas laisvą kalbą vaizduot kaip „purviną“ rodos iš labai nešvaraus šaltinio išplaukęs. „Babajus smirdi“, „nuparkęs žydas“, „purvakraujis“. Eco kažkuriam straipsnyje yra nagrinėjęs būtent šitą „purvo“ aspektą. Kraujo grynumo, t.y. švarumo, teorijos klaidžioje šmėklomis. VLKK siunčiamomis. Ir ŠMM.” (mot. komentaras feisbuke, 2017)

„Reikia išleisti naujus reikalavimus ir pasiekti, kad jų būtų besąlygiškai laikomasi“, – rūpinosi kalbos režimo kūrėjai švietimu dar prieš pat atkuriant Nepriklausomybę. Šiandien šis tikslas, galima sakyti, pasiektas. Tyrimai rodo, kad veikiau mokoma nuolankiai paklusti, neabejoti autoritetu, atkartoti jo nuomonę – ir tai įpakuojama į patriotizmo perspektyvą. Lietuvių kalbos mokymas užpildomas įvairiausių lygmenų kalbos taisymais, tarsi taisyti kalbą būtų švietimo reikalas. Diegiamas manymas, kad ne žmonės, o Valdovė Gramatika išmano kalbos normas. Ir baudžiama – mokykloje pažymiu, už jos – baudomis.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Abiturientams – išbandymas lietuvių kalba
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Abiturientams – išbandymas lietuvių kalba

Ar siekiama, kad švarioje galvoje neliktų neaprobuotų minčių? Išmokę tik kartoti tai, ką žino, mokiniai atpranta atidžiai skaityti. Toks skaitymo mokymas, kai visi skaito tuos pačią literatūrą ir atsi-skaito, pritaikydami kūriniui mokytojos duotas „teisingas“ interpretacijas, visiškai neveikia susidūrus su nepažįstamu tekstu. O juk už mokyklos ribų susiduriama būtent su nepažįstamais tekstais.

Kokios problemos ateina į universitetą?

Raštingumas mūsų mokykloje susiveda į gebėjimą atkartoti duotas mąstymo ir formų schemas, tarsi esama gatavų, nustatytų būdų suprasti pasaulį ir tą supratimą išreikšti. Taisyti šitą milžinišką bėdą tenka jau universitete, užuot pradėjus nuo gerokai aukštesnio startinio lygmens.

Neįtikėtina, bet jiems nedrąsu, neaišku, kaip formuluoti savarankišką idėją, nėra suvokimo, kad naujos idėjos dažnai randasi siejant su kitais (ir ne tik lietuviškai parašytais) tekstais.

Studentams netrūksta motyvacijos nei smalsumo, bet jiems sunku susivokti informacijos gausoje, sociokultūriniuose visuomenės kontekstuose, sunku skaityti sudėtingesnį dalykinį tekstą, suvokti, kad reiškinius galima vertinti iš daugelio skirtingų perspektyvų, trūksta minimalių teorinio mąstymo įgūdžių. Studentai praktiškai tik universitete pradeda mokytis naudoti kitų autorių tekstus savo teiginiams plėtoti, kritiškai ir savarankiškai (metodo, medžiagos, laiko, erdvės atžvilgiu) aiškinti duomenis. Jie nemoka cituoti, nemoka pateikti literatūros nuorodų. Neįtikėtina, bet jiems nedrąsu, neaišku, kaip formuluoti savarankišką idėją, nėra suvokimo, kad naujos idėjos dažnai randasi siejant su kitais (ir ne tik lietuviškai parašytais) tekstais. Matyti, kad studentai nėra pratę kalbėti apie konkrečias problemas, kurioms reikėtų sprendimo.

Menkas ir kompiuterinis raštingumas: sugebėjimas maketuoti tekstą, dirbti su duomenų apdorojimo programomis, sutvarkyti korektūrą, jau nekalbant apie minimalų estetikos pojūtį.

Mūsų mokykla – su visa pagarba – vis dar laikoma vyžota.

O dabar pasvajokime

O dabar išeikime iš posėdžio, kur kelios garbios ir atsakingas pozicijas užimančios lituanistės kalėsi prie kryžiaus, kad jau tuoj niekas lietuviškai nebešnekės ir lietuvių literatūros nebeskaitys. Pasijuokime laisvo žmogaus juoku ir pasvajokime.

Valstybė sumažina kišimąsi, kontroliavimą, ekspertų grupelę ant grupelės, o to sąskaita padidina pasitikėjimą mokytojais – be abejo, puikiais savo dalyko specialistais ir entuziastais. VLKK patraukia nagus nuo vadovėlių kontrolės ir leidžia autoriams kalbėti ta kalba, kuri jiems atrodo tikslingiausia. Panaikinama vadovėlių cenzūra (aprobavimai, tvirtinimai ir kt.) ir mokytojai gali patys juos leisti tokius, kokius jiems rodosi reikalinga. Per kalbos pamokas mokiniai mokosi rašyti ir skaityti daugiaplanius įvairių žanrų tekstus, taip pat mokosi metodų – tekstų, diskurso, kalbos analizės. Mokosi matyti kalbą iš pačių įvairiausių perspektyvų, tokių, kokias siūlo šiandieninis kalbos mokslas.

Ar suvokiate, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie ima suprasti, kad kalba, kultūra, literatūra yra žmonių kuriamas fenomenas ir kad jį vertinti galima įvairiausiais būdais iš pačių įvairiausių aktualių kontekstų. Nėra vienos tiesos, vienos interpretacijos. Nereikia visko sverti kalbos ir tautos matu, tačiau būtina susipažinti su šia įtakinga XIX a. perspektyva, išmokti priimti ją kritiškai, šiandieninės kultūros dalyvio akimis. Tokia mokykla ugdo visavertį raštingumą, tokį, kai išmokstama kritiškai skaityti, dirbti su įvairių žanrų, įvairių medijų tekstais, orientuotis skirtingų kalbos normų bei stilių erdvėje, kurti savo tekstą, raštu ir žodžiu, sklandžiai ir logiškai pasakoti istoriją.

Gimnazijoje paskutinius metus mokiniai jau turi mokytis studijuoti. Švietimo programose mokytojams teturi būti nurodyti bendrieji tikslai ir keli kanoniniai literatūros kūriniai, kuriuos prašoma perskaityti. Likusią literatūrą, tekstus, vadovėlius, šaltinius mokytojai turi galėti parinkti patys – taip, kaip, jų manymu, tinkamiausia, kaip jie geriausiai gali mokyti, kas pravarčiausia tais metais tai konkrečiai klasei. Mokytojas, jei tik nori, laisvai įtraukia Fiodoro Dostojevskio romanus, Virginią Woolf arba Thomasą Stearnsą Eliotą, Ferdinando Pessoa eilėraščius, Heinricho Boellio, Johno Dos Passos tekstus, Federico Garcia Lorcą. Nes, įsivaizduokite, dirbama pagal programą, kurioje smulkiai nevardijamos temos ir užduotys, nereglamentuotas kiekvienas judesys klasėje, nėra valdžios, kuri leistų ar draustų, įtrauktų kūrinį į programą ir oficialų spaudą uždėtų.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Abiturientai laiko lietuvių kalbos egzaminą
Luko Balandžio / 15min nuotr./Abiturientai laiko lietuvių kalbos egzaminą

Manote, tai utopija ir jau tikrai nieko bendra su mokykliniu kalbos ir literatūros dalyku neturi? Deja, juokiamės pro ašaras, nes čia nusakėme, kaip veikia švietimo sistema ir kaip raštingumo mokoma Skandinavijos gimnazijose. O daugelį minėtų autorių skaito mokiniai Graikijoje.

Taigi gal laikas prisiimti atsakomybę už tai, į ką pavirto kalbos ir literatūros mokymas mokykloje? Už tai, kad vaikams (bendrai paėmus, žinoma) lietuvių pamokos neatrodo prasmingos, kad Lietuvos mokyklose lietuvių kalbos mokoma tokiais metodais kaip kitur užsienio kalbos, kad tėvai samdo korepetitorius, o vaikai prieš egzaminą mintinai kala rašinių temas, kad įtiktų, kad gautų geresnį pažymį.

Mokykla nėra tam, kad būtų biurokratai, komisijos, kontrolieriai. Ji ne tam, kad kažkas galėtų žaisti beprotišką kalbos konstruktoriaus žaidimą. Ne tam, kad prievartautų santykį su literatūra versdama visus patetiškais balsais kalbėti apie įsipareigojimą tautai ir kultūrai, smerkti tuos, kurie neva netinkamai jas godoja.

Mokykla yra tam, kad mes augtume kaip kritiškų, savarankiškų, socialių piliečių bendruomenė. Tam, kad į darbus ar tolesnius mokslus universitetuose ateitų pasirengę studijoms, raštingi žmonės. Kad nebereikėtų stebėtis, kodėl taip negebama atpažinti propagandos, populizmo, demagogijos. Kad jaunimas norėtų ir jaustųsi galįs kurti Lietuvą, kurioje gyventi būtų gera. Kad skaitytų įvairių tautų ir kultūrų tekstus ir matytų, kad jie visi skirtingi, bet kiekviename yra tam tikras solidarizuojantis matmuo. Kad suvoktų savo kultūrą kaip dialogišką kitų kultūrų partnerę ir mėgautųsi ja kaip įdomia atradimų ir kūrybos erdve.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Kultūros rusų kalba draudimas Lvovo srityje sulaukė Vakarų diplomatų kritikos

Popiežiaus vizitas 15min iš Romos Aktualu

Pranciškaus kelionių puošmenos? Dieviški netikėtumai

Aktualu

Klaipėdos moterų drama: bijo siautėjančio užpuoliko

Sportas

Pergalingą įvartį ypatingai atšventęs V.Urbonas: „Prieš rungtynes pasakiau, kad jis turi įmušti“

Vardai

Karštas J.Jaručio 30-metis „Lofte“: „Freaks On Floor“ pristatė jubiliejinį albumą „Gold“

Sportas

Dūmai, emocijos ir įtampa: „Žalgiris“ parbloškė „Sūduvą“

Gyvenimas

Lėtinės mieloleukemijos diagnozę išgirdusi Virginija: „Jei ne vyras, nežinau, ar būčiau ištvėrusi“

Aktualu

Prie Panevėžio kaktomušą sukėlęs „klevo lapas“ atsidūrė metalo gniaužtuose, dar keturi žmonės sužeisti

Popiežiaus vizitas Aktualu

G.Grušas: savaitgalį pasaulio dėmesys bus nukreiptas į Lietuvą

Interviu Aktualu

P.Haroche: „Europos gynyba neturi priklausyti nuo kitame žemyne gyvenančių žmonių interesų“

N-18 Vardai

46-erių Carmen Electra nusifotografavo visiškai nuoga: buvusi „gelbėtoja“ atrodo perpus jauniau

Gyvenimas

Milane pristatyta banglenčių sporto įkvėpta naujoji „Sportmax“ kolekcija

Sportas

I.Barysas ir E.Petrauskas žaibiškai sudorojo varžovus, merginų kovą laimėjo lietuvė

Popiežiaus vizitas Aktualu

Privaloma popiežiaus vizito programos dalis: kodėl jis susitinka su jaunimu?

Vardai

Amalia Damonte – moteris, kurią popiežius Pranciškus norėjo vesti: atstumtas atsigręžė į Dievą

Gyvenimas

15min ištyrė kai kurių šaltinių vandenį: ar tikrai turi gydomųjų galių ir kaip tinkamai laikyti?

Pasaulis kišenėje

Lina Ever aplankė Ispanijos miestą, kurio vėją S.Dali kaltino dėl savo pamišimų

Popiežiaus vizitas Pasaulis kišenėje

„airBaltic“ – oficialus popiežiaus Pranciškaus oro vežėjas vizito Baltijos šalyse metu

Kultūra

„Alisa Stebuklų šalyje“ – niekada nebuvo iliustruota lietuvių, tačiau tai gali pasikeisti

Kultūra

Paroda „Žaibo prisiminimas“ primins skaudžius žydų išgyvenimus

Naujienos

Maistas

Elegantiški ir skanūs nesaldūs pyragai: tiks ir piknikui, ir neštis į svečius

Sportas

Po traumos sugrįžęs V.Lalas nusivylęs – galiūnas traukiasi iš pasaulio čempionato

Gyvenimas

Permainingiems orams: kas madinga šį pavasarį bei vasarą ir ką prie ko derinti?

Gyvenimas

Apklausa: kiek laiko lietuviai skiria maistui gaminti?

Aktualu

Britanijoje teisinio ginčo centre atsidūręs berniukas Alfie Evansas mirė

24sek

LeBrono dėjimas per D.Sabonį – gražiausias NBA dienos epizodas

Aktualu

„Vieningo Kauno“ tarybos nariams teko aiškintis dėl nusišalinimo nuo klausimų

Vardai

Prasideda I.Zasimauskaitės eurovizinė kelionė: paryčiais su gausia komanda išskrido į Lisaboną

24sek

V.Šulskis: „Žaisdamas be brolių Ballų „Vytautas“ yra pavojingas kiekvienai komandai“

Maistas

Orai šyla – maistas greičiau genda: kaip tinkamai laikyti įvairius produktus?

24sek

D.Sabonis ir „Pacers“ smogė galingai: sutriuškinę „Cavaliers“ išlygino serijos rezultatą

Vardai

A.Šedžius per gaisrą „Akropolyje“ patyrė šoką: dukros verkė, barmenai neleido evakuotis nesumokėjus

Dažnai šis romanas vadinamas alegoriniu pasakojimu, subtiliai be žodžių „žydas“ ar „Holokauskas“ kalbančiu apie šią juodąją žmonijos istorijos dėmę. Visgi ši romanui prikabinta etiketė neaprėpia „Brodeko“ temų platumo, mat šis pasakojimas smelkiasi į giliausias žmonijos žaizdas. Ne tik vieną iš jų.

15min recenzija Kultūra

Knygos recenzija. P.Claudelio „Brodekas“ – žmogiškumo esmė ir žmonijos žaizdų veidrodis

Sportas

Ledo ritulio karštinė Kaune: bręstantis rekordas, kova dėl aukso ir kitos šeštadienio įdomybės

Aktualu

A.Merkel: esama sutartis dėl branduolinės programos nepakankama Irano ambicijoms pažaboti

Vardai

Lietuvą paliekantis tėtušis Ballas: „Skandalas šeimai sukrovė milijoninį pelną“

Ką skaityti šį mėnesį: balandžio TOP 7

Gazas

0,5 sekundės, apie kurią vairuotojai nesusimąsto: vairuodamas nečiaudėk

Aktualu

Kupiškio rajone rastas vairuotojo sėdynėje sėdinčio vyro lavonas

Sportas

Su geriausiu Lietuvos imtynininku besitreniruojantis „Kapitonas Lietuva“: narvas – mano antri namai

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie 15min