Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 27d. 20:15

Paulius Yamin: Kaip aš išgyvenau patyčias mokykloje ir kaip kovoti su šia problema

Patyčios
123rf.com nuotr. / Patyčios

Artėja rugsėjo pirmoji, dalis moksleivių laukia grįžimo į mokyklą, o dalis bijo apie tai net pagalvoti, nes laukia dar vieni psichologiškai nelengvi išbandymų metai.

Pasaulio sveikatos organizacijos atstovai skelbia, kad Lietuva neseniai atsidūrė tarp tų Europos šalių, kuriose paaugliai dažniausiai susiduria su patyčiomis. Šįkart papasakosiu, kaip aš išgyvenau patyčias ir rasizmo apraiškas mokykloje bei pasidalinsiu įžvalgomis, kaip kovoti su šia opia problema.

Aš esu Paulius Yamin. Antrojo pasaulinio karo metais mano seneliai vengdami trėmimų į Sibirą pabėgo į Kolumbiją, tad esu Kolumbijoje gimęs ir augęs Lietuvos pilietis. Lankydamas mokyklą Kolumbijos sostinėje Bogotoje, išgyvenau patyčias. Girdėjau įvairiausias replikas, bet mane labiausiai žeidė – todėl dažniausiai man tą ir sakė – komentarai apie mano odos spalvą. Panašu, kad tiems trims ar keturiems žmonėms, šiandien dirbantiems advokatais, vadovais ar aktoriais, mano oda atrodė nepakankamai balta, kad galėčiau eiti į aukštesnės visuomenės klasės mokyklą.

Asmeninio archyvo nuotr./Paulius Yamin
Asmeninio archyvo nuotr./Paulius Yamin

Patyčios – rimta problema ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Patyčias patiriantys vaikai susiduria ir su kitomis iš to sekančiomis problemomis. Remiantis naujo tarptautinio UNICEF tyrimo rezultatais, daugiau nei 30 proc. 13-15 m. mokinių yra išgyvenę vienokio ar kitokio pobūdžio patyčias. Pasaulio sveikatos organizacijos atstovų teigimu, panašių skaičių galime tikėtis ir Lietuvoje. Mūsų šalyje 21-32 proc. 11-15 m. vaikų teigia kada nors buvę patyčių aukomis. Milijonai vaikų visame pasaulyje ir tūkstančiai vaikų Lietuvoje būtent todėl į mokyklą eina jausdami didžiulį nerimą ir baimę. Tyrimų duomenimis, dažna nuolatinių patyčių auka mąsto apie savižudybę, o lyginant su to nepatyrusias jų bendramoksliais, patyčias išgyvenusiems vaikams prasčiau sekasi skaityti, spręsti matematinius ir kitus uždavinius.

Panašu, kad tiems trims ar keturiems žmonėms, šiandien dirbantiems advokatais, vadovais ar aktoriais, mano oda atrodė nepakankamai balta, kad galėčiau eiti į aukštesnės visuomenės klasės mokyklą.

Asmeniškai aš ilgai nieko nepasakojau savo tėvams. Man buvo gėda dėl to, kas vyko, dėl to, kad negalėjau pats su tuo susitvarkyti. Vos parėjęs namo užsidarydavau vonios kambaryje ir priešais veidrodį puldavau į ašaras. Kelis kartus mąsčiau ir apie savižudybę. Tuomet nusiplaudavau veidą ir apsimesdavau, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Mokykloje vieni mokytojai nesuprato, kas vyksta, kiti suprato, bet jiems tai nerūpėjo, o vienas mokytojas pats ėmė iš manęs tyčiotis. Kai vieną dieną grįžau namo, o ant veido buvo antro laipsnio nudegimo žymės, nebeturėjau kitos išeities, kaip tik viską iškloti tėvams. Mokyklos psichologė buvo įsitikinusi, kad tai „vaikų išdaigos“. Mokyklos vadovams visada labiau rūpėjo išsaugoti gerą mokyklos vardą, o ne apginti mane, tad jie sutiko įsikišti tik tuomet, kai pagrasinome paduoti mokyklą į teismą ir papasakoti viską žiniasklaidai. Paskui sulaukdavome grasinančių tėvų skambučių į namus, bet patyčios liovėsi.

Mano pavyzdys rodo, dažnai taip nutinka ir su kitomis socialinėmis ar visuomeninėmis problemomis – jei nebus siekiama pakeisti žmonių elgesio ir kultūros, net ir geriausiais įstatymais ar viešąja politika problemos neišspręsime. Reikia pakeisti žmonių mąstymą ir mokyti žmones gyventi kartu darnoje. Tai taikytina ir besityčiojantiems mokiniams, ir jų aukoms, ir tiems, kas mato patyčias, bet tyli ir nieko nedaro, ir mokytojams, kurie viską ignoruoja ir tiems, kas patyčias palaiko, ir psichologams, ir mokyklos vadovams, ir tėvams, kurie ir toliau skatina agresiją.

Patyčios kyla dėl vyraujančios žmonių kultūros ir elgesio. Įvairių tyrimų duomenimis, mokiniai dažniausiai tyčiojasi, nes mano, kad toks elgesys yra priimtinas ir netgi vertinamas aplinkinių, nes mato patyčias kasdien, o ne todėl, kad patys užsimano taip elgtis. Fizinis ir psichologinis smurtas, rasiniai, homofobiniai, seksistiniai ar kiti komentarai aplinkinių atžvilgiu neretai yra telaikomi „išdaigomis“ ar socialinį statusą įtvirtinančiu simboliu. Būtent todėl patyčios – uždaras ratas: vieni žemina kitus, šie atsako žemindami dar kitus – pasaka be galo. Net ir tie, kas metų metus kentė patyčias, dažnai prisimena, kad ir patys žemino kitus.

Štai kodėl kovoti su patyčiomis reikia ne tik keičiant mokinių įsitikinimus ir vertybes, bet ir keičiant mus supančią kultūrą ir elgesį, pateisinantį patyčias. Nebūtinos ir didžiulės pastangos: JAV atliktų tyrimų rezultatuose skelbiama, kad patyčios daugiau nei perpus (57 proc.) sumažėja tiesiog mokiniams užstojus „auką“. Nors ir kampanijos prieš patyčias – itin svarbios, tačiau būtent jos neatneš norimų rezultatų tol, kol ir mokiniams nebus aiškiai pasakyta, kad tik jie patys gali įveikti patyčias.

Pasaulyje apstu pavyzdžių, kai į patyčių mažinimą įtraukiami ir mokiniai. Mane ypač sudomino Elizabeth Levy Paluck ir Hana Shepherd tyrimas apie Anti-Defamation League kampaniją viešosiose JAV mokyklose. Šios iniciatyvos kūrėjai populiariausiems mokyklos mokiniams siūlydavo savanoriškai kurti ir rengti kampanijas prieš patyčias.

Mokiniai susirenka, diskutuoja, rašinėliuose išdėsto savo patirtis, dalyvauja viešuose debatuose, kuria spektaklius, skelbia pranešimus per mokyklos garsiakalbius, platina skrajutes, kabina plakatus, rengiasi kampanijos atributika papuoštais marškinėliais, parduoda apyrankes su kampanijos žinute kitiems mokiniams. Ištyrus 56 mokyklas paaiškėjo, kad pasibaigus mokslo metams, pranešimų apie patyčias sumažėjo 30 proc. Kampanijos dalyvių teigimu, efektyviausiai mokinių elgesį keitė ne mokyklos valdžios primestos priemonės, o neformalūs, spontaniški mokinių pokalbiai tarpusavyje.

Iš savo mokyklos laikų prisimenu tik vieną, visai nenusisekusią iniciatyvą prieš patyčias. Mokykloje vyko konferencija. Kalbėtojas paprašė patyčias išgyvenančių vaikų atsistoti. Tokiu būdu paskui patyrėme dar daugiau patyčių. Nors dabar ir praėjus beveik 20 m. po šių įvykių man vis dar nėra lengva apie tai kalbėti, bet didžiuojuosi savimi.

Išmokau netoleruoti smurto ir diskriminacijos, empatiškai žvelgti į kitų patiriamus sunkumus.

Didžiuojuosi, nes laiku supratau, kad gyvenimas tęsiasi ir, kaip ir teigiama kampanijose, „it gets better“ (viskas bus gerai). Didžiuojuosi tuo, kas esu, didžiuojuosi savo odos spalva ir tuo, iš kur atėjau. Kad Kolumbijoje gimiau susitikus emigrantams iš Lietuvos ir Libano – nedidelės šalies Vidurio rytuose. Kad po mokyklos susiradau draugų, kuriais žaviuosi ir kurie mane daug ko išmokė. Kad turiu mylimus sūnų, žmoną, žmonos dukrą ir šunį.

Visa ši patirtis mane daug ko išmokė ir, tam tikra prasme, sukūrė mane tokį, koks esu šiandien. Taip supratau gerumo svarbą ir išmokau elgtis su kitais pagarbiai. Išmokau netoleruoti smurto ir diskriminacijos, empatiškai žvelgti į kitų patiriamus sunkumus. Būtent todėl norėjau atsidėti pakeisti pasaulį – nors truputį, nors vienam žmogui. Šiandien baigiu Elgesio mokslo doktorantūros mokslus Londono ekonomikos mokykloje, esu VGTU mokslo darbuotojas, gaunu MJJ Fondo stipendiją ir bendradarbiauju su Lietuvos Elgesio mokslo laboratorija. Vis dėlto, nei vienas vaikas ar suaugęs neturėtų to kęsti. Ir tai nepateisinama.

Patyčios – sudėtinga, ilgalaikės politikos pokyčių reikalaujanti problema. Vis dėlto, patyčias įveiksime tik tada, kai visi kartu pakeisime įsišaknijusią kultūrą ir visų mūsų elgesį. Sakysite, kad tai skamba pretenzingai ir abstrakčiai, tačiau Anti-Defamation League kampanija parodo, kad viskas lengviau ir pigiau, nei manėme. Kaip teigiama naujoje JTO kampanijoje: „racism stops with you & me” (rasizmą užbaigsiu tu ir aš). Šiuo, kaip ir daugeliu kitų atvejų, mus išgelbėti gali solidarumas ir empatija.

Paulius Yamin yra Kolumbijos lietuvis, beveik 10 metų dirba su elgesio pokyčių tyrimais, konsultacijomis viešam bei privačiam sektoriui. Gimtinėje jis dirbo su lietuvių kilmės Bogotos meru Antanu Mockumi, yra buvęs Kolumbijos vyriausybės Elgesio pokyčių komandos vadovas. Paulius 2019 metais gavęs Mariaus Jakulio Jason mokslo grantą atvyko dirbti į Vilniaus Gedimino technikos universitetą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

11:42
10:55
10:05

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min